Prisijunkite
Cukrus Lietuvoje tapo ne tik skonio, bet ir viešų diskusijų klausimu. Nors didžioji dauguma žmonių saldumynų vartojimą laiko asmeniniu pasirinkimu, vis dažniau girdimas siūlymas šią sritį reguliuoti mokesčiais. Kalbama apie vadinamąjį cukraus mokestį – papildomą apmokestinimą saldintiems produktams. Vieniems tai atrodo logiškas žingsnis sveikatos apsaugos link, kiti jį regi kaip dar vieną būdą pasipildyti valstybės biudžetą.
Diskusijų esmė sukasi ne vien apie finansus. Klausimas gilesnis: ar papildomas mokestis iš tikrųjų paskatintų žmones keisti mitybos įpročius, ar tai būtų tik formalus baudos lapelis, kurį žmonės paprasčiausiai apeitų? Kad į šį klausimą būtų galima atsakyti atsakingai, verta atsigręžti į kitų šalių patirtį.
Norvegija yra viena iš valstybių, kur cukraus mokestis taikomas jau šimtmetį. Ši šalis dažnai minima kaip pavyzdys, kur sveikatos politika ir realūs vartojimo įpročiai ėjo koja kojon. Bet ar tai reiškia, kad jų pasirinktas kelias tiktų ir mums?
Norvegijos pavyzdys: cukraus mažėja, bet ne vien dėl mokesčių
Norvegijoje cukraus mokestis atsirado dar prieš šimtą metų. Iš pradžių jis buvo taikomas siekiant padidinti valstybės pajamas, tačiau laikui bėgant tapo dalimi sveikatos politikos. 2018 metais šalyje gerokai padidinti mokesčiai saldumynams bei saldintiems gėrimams, siekiant paskatinti žmones rinktis sveikesnius produktus.
Rezultatai iš pirmo žvilgsnio įspūdingi. Nuo 2000 metų iki 2018 Norvegijoje vienam gyventojui tenkantis cukraus kiekis sumažėjo kone perpus – nuo 43 iki 24 kilogramų per metus. Tai žemiausias lygis per daugiau nei keturis dešimtmečius.
Tačiau čia slypi viena svarbi detalė: cukraus vartojimas mažėjo palaipsniui, o ne tik dėl vieno įstatymo. Šalyje lygiagrečiai buvo vykdomos ir aktyvios švietimo kampanijos, apribota saldumynų reklama, ypač vaikams, o gamintojai spaudžiami keisti sudėtis. Vien mokestis, be konteksto ir papildomų veiksmų, ko gero, nebūtų davęs tokio efekto. Be to, būta ir neplanuotų padarinių.
Kai noras sutaupyti stipresnis už sveikatos rekomendacijas
Padidinus cukraus mokestį, dalis norvegų tiesiog pradėjo apsipirkinėti Švedijoje. Šalies pasienio prekybos centrai pranešė apie akivaizdų saldumynų pirkėjų antplūdį. Žmonės pirko tas pačias prekes pigiau, tik kitoje šalyje, ir taip mokestis neteko dalies savo prasmės.
Toks pirkėjų elgesys nėra vien Norvegijos reiškinys. Kai mokesčiai peržengia ribą, žmonės dažnai ieško būdų juos apeiti. Todėl bet kokios papildomos priemonės turi būti ne tik logiškai pagrįstos, bet ir priimtinos visuomenės akyse.
Taip pat svarbu pažymėti, kad kai kurios įmonės tiesiog padidino kainas ne tik saldintiems, bet ir kitiems produktams, kad kompensuotų galimus nuostolius. Tai sukelia platesnį nepasitenkinimą, ypač tarp žmonių, kurie ir taip skaičiuoja kiekvieną eurą.
O kaip Lietuva?
Lietuvoje apie cukraus mokestį kalbama vis garsiau, tačiau konkretūs žingsniai dar nėra žengti. Kol kas tai daugiau idėja nei realybė. Vis dėlto jei šis mokestis būtų įvestas, reikia labai aiškiai apsvarstyti, kokios būtų jo pasekmės.
Ar toks mokestis iš tiesų paskatins žmones pirkti mažiau saldumynų, ar tiesiog sukels papildomų nepasitenkinimų? Ar tai taps priemone geresnei sveikatai, ar tik dar vienu punktu kasdienėje pirkinių sąskaitoje? Ar įmonės nepasinaudos proga branginti produktus net tada, kai cukraus kiekis juose nėra reikšmingas?
Visi šie klausimai turi būti atsakyti prieš įgyvendinant bet kokį naują mokestinį sprendimą. Sveikatos politika turi remtis ne tik skaičiais, bet ir žmogiška logika: kas realiai veikia, o kas lieka tik popieriuje.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti