Gali uždrausti grynuosius pinigus: paaiškino, kaip tai gali įvykti ir kas turi paskutinį žodį priimant sprendimą

Kol vieni džiaugiasi skaitmeninėmis galimybėmis, kiti atidžiai klausia – kas, kada ir kokiu pagrindu galėtų priimti tokį sprendimą? Iš pirmo žvilgsnio, pinigų forma tai tik techninis klausimas - popierius ar skaitmeninė jų forma. Tačiau pažvelgus giliau paaiškėja, kad šis klausimas tiesiogiai siejasi su privatumu, saugumu, valstybės kontrole bei visuomenės pasitikėjimu finansine sistema. 

Dėl to net pats uždraudimo klausimas sukelia nemenką emocinį atgarsį. Pati idėja apie visišką grynųjų išjungimą dažniausiai grindžiama dviem kryptimis. Tai technologine raida ir kovos su šešėline ekonomika argumentais. 

Bet realybėje toks sprendimas yra ne vien techninė reforma. Tam reikalinga politinė valia, teisinis pagrindas, o svarbiausia, žinoma, visuomenės sutikimas.

Kas turi galią priimti tokį sprendimą?

Lietuvoje galutinį sprendimą dėl pinigų formos priimtų ne pavienė institucija, o institucijų tinklas. Nors Europos Sąjungoje pinigų leidimą ir pinigų politiką kuruoja Europos centrinis bankas (ECB), kiekviena valstybė narė per savo nacionalinius bankus taip pat turi įtakos, ypač kai kalbama apie pinigų naudojimo praktiką šalies viduje.

Jei būtų svarstoma apie grynųjų atsisakymą, tai iniciatyva turėtų kilti iš ECB, kuris atsakingas už euro zonos pinigų politiką. Tačiau tokį siūlymą teisiškai įgyvendinti galėtų tik ES Taryba ir Europos Parlamentas, per teisėkūros procesą, derinant tiek su valstybėmis narėmis, tiek su Europos Komisija. 

Tai reikštų, kad vien Lietuva tokio sprendimo priimti negalėtų, tačiau galėtų jį įgyvendinti, jei būtų privaloma tai daryti pagal Europos teisę. Nacionaliniu lygmeniu, Lietuvos bankas būtų ta institucija, kuri atsakinga už tokio sprendimo įgyvendinimą. 

Bet prieš tai yra būtini Seimo sprendimai, vieši svarstymai, konsultacijos su verslo bendruomene, nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai reiškia, kad tai nėra sprendimas, kurį galima įgyvendinti per naktį ar per vieną Vyriausybės posėdį.

Kokie argumentai naudojami svarstant apie grynųjų ribojimą?

Viena dažniausių priežasčių, kuriomis grindžiamas grynųjų atsisakymas – tai šešėlinės ekonomikos mažinimas. Teigiama, kad grynieji dažnai naudojami vengiant mokesčių, vykdant nelegalius sandorius ar net finansuojant terorizmą. Skaitmeniniai mokėjimai esą užtikrina didesnį skaidrumą, nes palieka pėdsaką ir padeda kontroliuoti pinigų srautus.

Kita pusė argumentų susijusi su efektyvumu ir saugumu. Elektroniniai mokėjimai leidžia greičiau atsiskaityti, juos lengviau integruoti su kitomis paslaugomis, nereikia fizinio transportavimo ar saugojimo. Be to, mažinamas fizinio pinigų padirbinėjimo pavojus. 

Tiek verslas, tiek valstybinės institucijos sutaupo resursų, kai mažėja poreikis spausdinti, transportuoti ir saugoti grynuosius. Tačiau svarbu paminėti ir kontrargumentus – grynieji yra alternatyva, kuri leidžia išvengti visiško priklausymo nuo technologijų ir elektros. Jie svarbūs vyresnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems regionuose, kur skaitmeninės priemonės nėra taip plačiai prieinamos. 

Be to, grynieji užtikrina didesnį anonimiškumą, kuris kai kam vis dar yra neatsiejamas nuo asmens laisvės.

Teisinis pagrindas ir realybė

Pagal šiuo metu galiojančius ES teisės aktus, euras grynaisiais yra teisėta mokėjimo priemonė, ir jokios valstybės narės institucijos negali priversti atsisakyti jų naudojimo. Tokie pokyčiai reikalautų Europos masto teisinių korekcijų, direktyvų ar net sutarties pakeitimų. Kol kas nei ECB, nei Europos Komisija neinicijavo veiksmų, kuriais būtų siekiama visiškai uždrausti grynuosius.

Kai kurios šalys jau žengė žingsnius ribojimų link: pavyzdžiui, Italijoje ar Prancūzijoje ribojamos grynaisiais atliekamos operacijos virš tam tikros sumos. Tačiau tai ne draudimas, o tik kontrolės mechanizmas. Panašią tvarką turi ir Lietuva, nes nuo tam tikros sumos privaloma atlikti pavedimus.

Tiesa, galimas ir tylusis scenarijus. Nors oficialiai grynieji neuždraudžiami, jie tampa tokie nepraktiški ir nepatogūs, kad visuomenė natūraliai jų atsisako. Tokiu keliu eina Skandinavijos šalys, ypač Švedija – nors grynieji dar leidžiami, jų naudojimas jau gerokai mažesnis nei 10 proc. visų atsiskaitymų.

Ką turėtume žinoti ir kaip ruoštis?

Pirmiausia, svarbu suprasti, kad grynųjų pinigų atsisakymas – tai ne tik technologinė, bet ir socialinė, teisinė bei etinė reforma. Jei kada nors toks scenarijus būtų įgyvendintas, jis privalo būti paremtas visuomenės įsitraukimu ir informavimu. Tam reikia pereinamojo laikotarpio, alternatyvų pasiūlos ir aiškių garantijų žmonių teisių apsaugai.

Antra, kiekvienas turėtume įvertinti savo priklausomybę nuo vienos mokėjimo formos. Net jeigu mėgstate patogumą, visada verta turėti tam tikrą sumą grynųjų nenumatytiems atvejams. Kaip parodė įvairūs krizės scenarijai, pradedant nuo pandemijos ir baigiant elektros tiekimo sutrikimais, fiziniai pinigai kartais tampa nepakeičiami.

Galiausiai, tai turėtų būti ne kontrolės, o pasitikėjimo klausimas. Jeigu norime pereiti į grynai skaitmeninę finansinę aplinką, tai turėtų vykti ne iš viršaus į apačią, o remiantis pasitikėjimu institucijomis, technologijomis ir tarpusavio bendradarbiavimu. Kitaip sakant, sprendimo priėmėjai gali inicijuoti pokyčius, bet jų priėmimas turi vykti kartu su visuomene.