Grynieji išnyks visiems laikams? Kas laukia mūsų visų, kai bankas pasakys - nebegalite atsiskaityti

Dar prieš penkiolika metų sunku buvo įsivaizduoti, kad galėtum už kavą sumokėti tiesiog prilietęs telefoną. Šiandien tai tapo norma. Prie kasos vos spėji išsitraukti piniginę, o žmogus už tavęs jau pypteli išmaniuoju laikrodžiu ir išeina. Patogu? Be abejo. Bet ar tai viskas, kas turėtų rūpėti?

Pinigai visada buvo daugiau nei tik mainų priemonė. Jie atspindi pasitikėjimą, stabilumą, kai kuriems net ir galią. Ir kai ši jų forma keičiasi, kai fizinis popieriaus kvapas pamažu nyksta, pasikeičia ir mūsų santykis su pačiu turėjimu. 

Kas nutinka, kai viskas tampa skaitmenine abstrakcija – skaičiuku ekrane, kuris vieną dieną yra, o kitą... galbūt jau ne? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo natūralus technologinis progresas. Kaip išnyko kasetiniai magnetofonai, taip nyksta ir piniginės su monetomis. Bet yra skirtumas. 

Tai, kas buvo tik pramoga, buvo pakeista kita pramoga. O pinigai yra kasdienybės pamatas. Ir kai pagrindas ima svyruoti, verta bent trumpam sustoti ir pagalvoti - ar tai tik patogumas, ar kažkas daugiau?

Kur dingsta grynieji pinigai?

Per pastarąjį dešimtmetį, ypač po pandemijos, grynųjų pinigų apyvarta ženkliai sumažėjo. Daugelyje šalių jų naudojimas susitraukė net iki keliolikos procentų visų atsiskaitymų. Lietuvoje dar šiek tiek daugiau, tačiau tendencija išlieka ta pati, einama link skaitmeninio pasaulio.

Kai kurie bankai net uždaro padalinius, kurie priimdavo grynuosius, arba mažina jų išdavimo vietas. Vieni žmonės dėl to džiaugiasi – mažiau eilių, viską galima atlikti internetu. Kiti piktinasi, ypač vyresnio amžiaus gyventojai, kuriems telefonas su biometriniu prisijungimu nėra kasdienis dalykas.

Pats bankas, kaip institucija, taip pat keičiasi. Fiziniai pinigai reikalauja spausdinimo, logistikos, apsaugos, o tai yra didžiulės išlaidos. Skaitmeniniai – ekonomiškesni, patogesni. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

Patogu, bet... ar saugu?

Elektroninis atsiskaitymas dažnai laikomas saugesniu – mažiau šansų būti apvogtam, jei kišenėje nešiojiesi tik telefoną. Tačiau už šio saugumo slepiasi kita rizika – asmeninių duomenų stebėjimas. Kiekvienas tavo pirkinys registruojamas, analizuojamas, klasifikuojamas. Reklamos tampa taiklios, o pasiūlymai pavojingai viliojantys.

Be to, jei iškyla techninės problemos, stringa sistema, neveikia internetas, kažkas „nulūžta“ – neturi atsarginio plano. O jei viskas priklauso nuo vienos skaitmeninės priemonės, vieno banko ar vienos programėlės, bet kokia jų klaida tampa tavo problema.

Grynieji tuo metu yra nepriklausomi. Juos galima perduoti be tarpininkų, be pėdsako. Kai kuriems tai yra absoliuti finansinė laisvė. Kitiems – būdas išlikti nepriklausomiems nuo technologijų.

Ar tikrai grynieji nyks visiems?

Reikia pripažinti, kad jų poreikis labai priklauso nuo gyvenamosios vietos, amžiaus, įpročių. Didmiesčiuose dauguma jau priprato atsiskaityti elektroniniu būdu. Bet kaimuose ar mažesniuose miesteliuose vis dar yra vietų, kur be grynųjų – nieko nepeši.

Yra žmonių, kurie vis dar gauna algą „vokelyje“. Yra turgus, kuriame skaitytuvo niekas neturi. Na, gal ne niekas, bet jų yra gerokai mažiau. Yra pensininkų, kurie nesinaudoja net bankomatais. Ir yra vaikai, kuriems monetos yra pirmoji pažintis su pinigų verte.

Be to, kai kurios šalys aktyviai palaiko grynųjų naudojimą, pavyzdžiui, Vokietijoje daugelis žmonių vis dar mieliau moka banknotais. Japonijoje tai ir kultūros dalis, ir pasitikėjimo forma. Švedijoje – priešingai, grynųjų praktiškai nelikę, net elgetos turi kortelių skaitytuvus.

Ką tai reiškia mums visiems?

Jei grynieji išnyktų visai – netektume ne tik fizinių pinigų. Dingtų anonimiškumas, paprastumas, net tam tikras kontrolės jausmas. Įsivaizduokite situaciją, kai negali atsiskaityti, nes tavo sąskaita – užblokuota. Arba kažkoks sprendimas, kurio jūs negalite kontroliuoti, staiga uždraudžia tam tikras išlaidas. 

Tai ne distopinė fantastika – tai realybė, kuria jau domisi kai kurios valstybės. Kita vertus, jei mokėtume atsakingai, o technologijos būtų patikimos – skaitmeninis atsiskaitymas leistų sumažinti šešėlinę ekonomiką, išvengti pinigų klastojimo ir supaprastinti daug kasdieninių procesų. Valstybės galėtų efektyviau valdyti mokesčius, o žmonės – greičiau ir patogiau tvarkyti finansus.

Svarbiausia – turėti pasirinkimą. Kol yra galimybė rinktis tarp grynųjų ir skaitmeninių pinigų, tol išlieka balansas. Tikrasis pavojus prasideda tada, kai vienintelė likusi galimybė tampa privaloma. Ir tai turėtų rūpėti ne tik vyresniems, bet ir visiems, kurie vertina savarankiškumą.