Grynieji pinigai artėja prie visiško išnykimo: štai kodėl kai kurios valstybės skambina pavojaus varpais

Tačiau ne visos valstybės tokį pokytį vertina vienareikšmiškai. Nors skaitmeninė ekonomika turi daugybę privalumų, nuo patogumo iki skaidresnių pinigų srautų, kai kurios šalys, tarp jų ir demokratijos simboliu laikomos Skandinavijos valstybės, vis dažniau viešai kalba apie rizikas, kurias kelia visiškas atsisakymas fizinių pinigų.

Kodėl kai kurie politikai, mokslininkai ir ekonomistai teigia, kad grynieji vis dar yra būtinas saugiklis visuomenėje? Ir kuo grėsmingas pasaulis be monetų ir kupiūrų, net jei skamba patogiai?

Ne visiems skaitmeniniai atsiskaitymai pasiekiami

Nors didmiesčiuose skaitmeninė bankininkystė tapo įprasta, periferijoje ar tarp socialiai pažeidžiamų gyventojų padėtis kitokia. Vyresnio amžiaus žmonės, mažesnes pajamas gaunantys ar neturintys prieigos prie stabilaus interneto gyventojai dažnai patiria sunkumų naudodamiesi bankiniais įrankiais. 

Tokiems žmonėms grynieji yra ne tik įprotis, bet ir reali būtinybė. Neatsitiktinai tokios šalys kaip Vokietija ar Austrija, garsėjančios stipria socialine atmintimi ir atsargiu požiūriu į permainas, ilgą laiką tęsia grynųjų pinigų tradiciją. 

Vokiečiai vis dar linkę atsiskaityti grynais, net jei technologiškai šalis yra gerai išvystyta. Tai ne atsilikimas, o sąmoningas pasirinkimas, siekiant apsaugoti tam tikras visuomenės grupes nuo atskirties.

Panaši padėtis ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje ar Italijoje. Čia smulkūs verslai, turgavietės ir paslaugų tiekėjai vis dar stipriai priklausomi nuo fizinių atsiskaitymų. Jei būtų įvestas privalomas perėjimas tik prie kortelių ar programėlių, dalis ekonomikos būtų paralyžiuota.

Grynieji kaip laisvės ir kontrolės balansas

Dar viena priežastis, kodėl dalis valstybių nenori skubėti atsisakyti grynųjų – tai susiję su piliečių kontrole. Kai visi mokėjimai tampa skaitmeniniai, nebelieka visiškai anonimiškų sandorių. Nors tai padeda kovoti su šešėliu, tai taip pat leidžia valdžiai ar finansinėms įstaigoms kaupti milžiniškus kiekius duomenų apie kiekvieno žmogaus pirkimo įpročius.

Tokios šalys kaip Šveicarija labai rimtai vertina savo piliečių privatumą. Čia grynieji laikomi tam tikra laisvės garantija, kai žmogus gali disponuoti pinigais be būtinybės atsiskleisti sistemai. Visuomenė skeptiškai vertina sprendimus, kurie galėtų per daug centralizuoti duomenis apie kiekvieno veiklą.

Be to, svarbu nepamiršti, kad pinigų skaitmenizavimas reiškia visišką priklausomybę nuo technologijų ir elektros. 

Sistemos sutrikimas, interneto ryšio praradimas ar net tikslinga kibernetinė ataka gali reikšti, kad žmonės liks be galimybės pirkti net duonos. Grynieji tokiu atveju tampa ne praeities atgyvena, o realiu išsigelbėjimu.

Švedijos pavyzdys: spartus žingsnis, bet su stabdžiu

Švedija – viena iš labiausiai pažengusių valstybių pasaulyje skaitmeninių atsiskaitymų srityje. Čia jau beveik visur galima atsiskaityti be grynųjų, o kai kurie verslai jų net nepriima. Ir vis dėlto – šalis prieš kelerius metus sustabdė planus visiškai atsisakyti grynųjų.

Kodėl? Todėl, kad paaiškėjo, jog itin greita transformacija paliko dalį visuomenės užribyje. Be to, iškilo saugumo klausimai – ar šalis pasirengusi galimiems pavojams, jei iškiltų plataus masto sistemos sutrikimai? Švedijos centrinis bankas atkreipė dėmesį, kad būtina išlaikyti bent minimalų grynųjų pinigų srautą, kaip saugumo garantą.

Tai rodo, kad net labai moderni ir progresyvi šalis gali keisti kryptį, kai susiduria su realiais iššūkiais.

Pinigai – ne tik skaičiai ekrane

Galbūt patogiausia gyventi be smulkių monetų, neieškoti grąžos ar bankomato. Bet grynieji vis dar turi gilią simbolinę ir praktinę prasmę. Jie yra apčiuopiami, suteikiantys kontrolės jausmą, ypač krizės akivaizdoje.

Dėl šios priežasties kai kurios šalys atsisakymą nuo grynųjų mato ne kaip pažangą, o kaip riziką. Ir kol šios rizikos neišspręstos – nuo socialinės atskirties iki privatumo ir saugumo, grynieji pinigai dar ilgai išliks ne tik kaip atsarginis variantas, bet ir kaip savotiška visuomenės stabilumo forma.