Gyventi galima ir iš minimalios algos: skaičiai atskleidžia nemalonią tiesą, tai labai nepatiks daugeliui

Nors oficialiai minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje pastaraisiais metais keliamas, vis daugiau gyventojų klausia, ar šios sumos užtenka oriam gyvenimui, ar vis dar tai tik išgyvenimo atlygis?

Darbo rinkoje jau kuris laikas girdimi balsai, kad minimalus atlyginimas neatspindi realios pragyvenimo kainos. Sparčiai brangstančios paslaugos, maisto produktai ir būstas verčia gyventojus sukti galvą, kaip išlaikyti save, šeimą, o tuo pačiu dar ir sumokėti mokesčius? 

Be to, žmonės, dirbantys už minimalią algą, retai turi galimybę kaupti santaupas ar investuoti į ateitį. Nors minimalus atlyginimas atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje, apsaugo nuo išnaudojimo ir sukuria atspirties tašką mažiausiai uždirbantiems, vis dažniau pasigirsta abejonių, ar jis dar atitinka pagrindinę savo funkciją. 

Tai verčia pažvelgti giliau, kokios realios išlaikymo sąlygos, gaunant šį atlyginimą Lietuvoje šiandien?

Ką realiai reiškia gyventi iš minimalios algos?

2024 metais Lietuvoje minimalus mėnesinis atlyginimas siekia 924 eurus prieš mokesčius, arba apie 709 eurus į rankas. Iš pirmo žvilgsnio ši suma gali pasirodyti pakankama, ypač palyginus su ankstesniais metais. Tačiau žvelgiant į bendrą kainų kontekstą, optimizmas išblėsta gana greitai.

Vien nuomos kaina vidutinio dydžio mieste gali siekti 300–400 eurų per mėnesį. Pridėjus komunalinius mokesčius, maistą, transportą ar išlaidas vaikams, tampa aišku, vietos neplanuotoms išlaidoms beveik nelieka. 

Kalbant apie laisvalaikį, apsilankymus pas gydytoją ar vaistų pirkimą, daugeliui tai tampa prabanga. Be to, žmonės, dirbantys už minimalų atlyginimą, neretai turi daugiau nei vieną darbą arba ieško papildomų galimybių užsidirbti, nuo pavienių paslaugų iki nelegalaus darbo. 

Tai rodo, kad šis atlygis ne visada atitinka gyvenimo realybę.

Tik pragyvenimui ar vis dėlto daugiau?

Ekonomistai ir politikai dažnai kartoja, kad minimalus atlyginimas turėtų būti orientuotas į pagrindinius poreikius. Tačiau kasdienybėje šie poreikiai apima ne tik būtiniausius daiktus, žmonės nori jaustis saugūs, sveiki, turėti laisvalaikį ir orią senatvę.

Vakarų Europoje vis dažniau naudojamas terminas „gyvenimo atlyginimas“ (angl. living wage), kuris reiškia tokią sumą, kuri leidžia ne tik išgyventi, bet ir gyventi pilnavertiškai. Lietuvoje tokios diskusijos dar nėra plačiai paplitusios, bet tai nereiškia, kad klausimo neliečia vis daugiau dirbančiųjų.

Maža to, darbdaviai vis dažniau susiduria su problema: už minimalų atlyginimą tiesiog nebeįmanoma pritraukti darbuotojų. Net ir mažesniuose miestuose žmonės linkę atsisakyti darbo, jei jame siūlomas tik minimalus atlyginimas, ypač jei tenka dirbti fiziškai ar padidinto streso sąlygomis.

Kaip atrodo minimalus atlyginimas kitur?

Lietuva ES kontekste dėl minimalaus darbo užmokesčio stovi šiek tiek virš vidurio. Visgi šalys kaip Vokietija, Airija ar Prancūzija moka gerokai daugiau. Žinoma, kainų lygis ten aukštesnis, tačiau ir socialinės garantijos, parama šeimoms ar būsto politika dažnai geriau išvystytos.

Lenkijoje minimalus atlyginimas į rankas šiek tiek mažesnis nei Lietuvoje, tačiau kai kuriose srityse, pavyzdžiui, būsto nuomos kainos, lenkai išleidžia mažesnę dalį pajamų nei lietuviai. Estijoje atlyginimai didesni, tačiau ir pragyvenimo išlaidos neretai lenkia Lietuvos vidurkį.

Tai reiškia, kad vien palyginimas su kaimynais neatsako į visus klausimus. Svarbiausia, kaip gyventojas jaučiasi savo šalyje. Ar jam lieka pakankamai pajamų ne tik būtiniausiems poreikiams, bet ir tam, kad jis jaustųsi orus?

Ar laikas keisti požiūrį?

Finansų ekspertai vis dažniau kalba apie tai, kad minimalus atlyginimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip statistinis rodiklis, bet ir kaip žmogaus gyvenimo kokybės garantas. Jei jis neleidžia žmogui savarankiškai išsilaikyti be pašalpų ar skolų, tuomet sistema neveikia.

Dėl šios priežasties būtina stiprinti finansinio raštingumo ugdymą, peržiūrėti mokesčių sistemą žemiausias pajamas gaunantiems asmenims, o darbdaviams – atsisakyti praktikos, kai darbuotojui siūloma tik tiek, kiek reikalauja įstatymas.

Galbūt minimalus atlyginimas Lietuvoje ir toliau turėtų būti keliamas, bet svarbiausia turėtų būti užtikrinama, kad tai nebūtų tik formalus skaičius. Minimalus atlyginimas neturėtų būti skirtas tik tam, kad išgyventum. Jis turi būti pakankamas žmogaus orumui.