Liksime be grynųjų pinigų: tūkstančiai liks be pasirinkimo, pasakė, kas laukia tų, kurie vis dar naudojasi bankomatais

Technologijos žengia į priekį milžiniškais žingsniais – išmaniosios programėlės, bekontakčiai mokėjimai ir išmanieji laikrodžiai jau ne tik patogumas, bet ir norma. O grynieji pinigai? Jie tampa vis retesni.

Tačiau vis labiau nykstantys bankomatai kelia ir rimtesnių klausimų. Ar jie tikrai atgyvena? Gal tai tiesiog natūrali raida, kaip su pašto dėžutėmis, kurios kažkada buvo būtinybė, o šiandien – dekoratyvinis reliktas? 

O gal mes per greitai paleidžiame tai, kas dar vis reikalinga nemažai visuomenės daliai? Miesto gyventojams bankomatai kol kas dar nesvetimi, prekybos centruose ar stotyse jų rasti nesunku. Vis dėlto net ir čia jų tinklas akivaizdžiai retėja. 

O ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius ar kaimus, ten bankomatas dažnai būna už keliasdešimties kilometrų. Gyventojai turi rinktis – važiuoti arba keisti savo įpročius, net jei tie pokyčiai jiems nėra nei patogūs, nei suprantami.

Kodėl bankomatų vis mažėja?

Pagrindinė priežastis – pasikeitę žmonių įpročiai. Daug kas šiandien renkasi elektroninius atsiskaitymus – greičiau, patogiau ir saugiau. Bankai tai mato ir reaguoja racionaliai, jei grynųjų poreikis mažėja, kam investuoti į technikos priežiūrą, pinigų papildymo logistiką ar apsaugą? 

Tokie sprendimai ekonomiškai nebeatperka. Panašią kryptį renkasi ir daugelis išsivysčiusių šalių – Švedijoje ar Norvegijoje grynieji pinigai jau beveik dingo iš apyvartos.

Tiesa, Lietuvoje situacija šiek tiek kitokia, grynųjų dar naudojama nemažai. Tačiau tendencija vienareikšmiškai aiški – vis daugiau paslaugų teikėjų nebesiūlo galimybės atsiskaityti grynaisiais, o kai kur net atsisakoma jų visiškai.

Regionai ir vyresnio amžiaus žmonės – pamiršti?

Jei gyvenate Vilniuje ar Kaune, bankomato nykimas jums galbūt nesukels nepatogumų. Bet jeigu esate senjoras, gyvenantis mažame miestelyje be išmaniojo telefono ar kompiuterio – situacija visiškai kitokia. 

Pensijos, socialinės išmokos ar net paprasti kasdieniai apsipirkimai dažnai reikalauja grynųjų. Jei tam reikia vykti keliasdešimt kilometrų, ar tai dar galima vadinti prieinama finansine paslauga?

Štai kur slypi problema – kalbama ne tik apie patogumą, bet ir apie socialinį teisingumą. Jei žmonėms paliekama tik viena išeitis – atsisakyti grynųjų, tai jau ne pasirinkimas, o priverstinis prisitaikymas. Ir tokia situacija kelia grėsmę finansiniam įtraukimui.

Ieškoma alternatyvų

Norint išspręsti šią problemą, ieškoma kitų kelių. Kai kurie prekybos centrai, vaistinės ar net pašto skyriai siūlo galimybę išsigryninti pinigus atsiskaitant kortele. 

Tai naudinga, bet dar neatstoja klasikinio bankomato, jo privalumas yra prieinamumas bet kuriuo metu ir didesnė paslaugų įvairovė.

Kai kurios šalys diegia mobiliuosius bankomatus, kurie keliauja po regionus. Kitur bankai bendradarbiauja su vietos verslais ar įrengia mažesnius, nebrangius grynųjų išdavimo terminalus. 

Tokie sprendimai ne revoliuciniai, bet naudingi ir žingsnis link sprendimo.

Ar bankomatai vis dėlto išnyks?

Tikėtina, kad bankomatų bus vis mažiau, bet jie neišnyks visiškai. Veikiausiai liks tik tam tikrose vietose – stotyse, ligoninėse, dideliuose prekybos centruose. Galima sakyti, kad jie taps labiau specializuoti, orientuoti į tam tikrus vartotojus.

Vienas svarbus faktas – pinigai turi būti prieinami visiems. Jei jų dalis vis dar naudojama grynaisiais, tai reiškia, kad ir bankomatai dar turi savo vietą. O ignoruoti šios visuomenės dalies poreikius būtų ne tik trumparegiška, bet ir socialiai neteisinga.

Koks gali būti kompromisas?

Ateities scenarijus gali būti mišrus – miestai pasikliaus skaitmeninėmis paslaugomis, o regionams bus užtikrintas minimalus grynųjų prieinamumas. 

Galbūt bankomatai taps naujo tipo infrastruktūra – ne kiekviename kampelyje, bet strategiškai išdėstyti, kaip tai jau matome bibliotekų ar pašto skyrių atveju.

Ši situacija nėra nei juoda, nei balta, bet joje svarbu nepamiršti silpnesniųjų. Nes jei technologinis progresas palieka kažką nuošalyje, tai jau nebe progresas, o socialinis atotrūkis.