Ar meilė keturkojui gali pakeisti partnerį? Nauja tendencija šokiruoja psichologus

Moksliniai tyrimai patvirtina tai, ką šeimininkai jau seniai jaučia širdimi – gyvūnai gali reikšmingai pagerinti mūsų psichinę savijautą, sumažinti stresą ir padėti įveikti vienišumą. Šiame tekste apžvelgiama, kodėl esame pasiryžę taip daug dėl jų atsisakyti, kaip veikia „chemija“ tarp žmogaus ir gyvūno bei kaip keturkojai keičia mūsų požiūrį į šeimą ir artumą.

Visai neseniai buvau apsipirkti su drauge, kuri jau kelis mėnesius svajojo apie naują, šilkinę pižamą. Po ilgų matavimų ir atodūsių ji galiausiai nusprendė, kad tai vis dėlto „per daug prabangus pirkinys“. Po kelių minučių, jau zoologijos prekių parduotuvėje, ji nė nemirktelėjusi sumokėjo beveik tokią pačią sumą už dizainerio sukurtas petnešas savo kalytei Nelcei – juk „Nelcei turi būti viskas, kas geriausia“.

Šis pavyzdys puikiai atskleidžia, kaip giliai gebame mylėti savo gyvūnus. Rūpinimasis jais mums tampa prioritetu, o jų laimę ir komfortą neretai iškeliame aukščiau savo pačių norų. Tai rodo, kokį stiprų ir nesavanaudišką ryšį su jais galime sukurti.

Prisirišimo chemija

Mūsų smegenys nemeluoja. Kai glostome šunį ar apkabiname katę, organizme išsiskiria oksitocinas – dažnai vadinamas „meilės hormonu“. Jis atsakingas už ryšio kūrimą, pasitikėjimo ir artumo jausmą. Veikia tas pats mechanizmas, kuris suaktyvėja žmogaus santykiuose – apsikabinus partnerį ar mamos ir vaiko kontakto metu.

Tuo pačiu metu mažėja kortizolio – streso hormono – lygis. Tai reiškia, kad kontaktas su gyvūnu mūsų nervų sistemai yra tikra atgaiva ir natūralus antidepresantas. Tai patvirtina daugybė tyrimų, tarp jų ir 2025 m. publikuota metaanalizė „Dog companionship and cortisol levels in youth“. Joje nustatyta, kad reguliari, vos keliolikos minučių trukmės sąveika su šunimi gali reikšmingai sumažinti kortizolio lygį vaikams ir paaugliams, o tai ypač svarbu jų psichinei sveikatai.

Psichologai reiškinį, kurį pastebėjau savo draugės elgesyje, vadina globėjiškų instinktų perkėlimu. Santykyje su šunimi tampame besąlygiškais davėjais. Gyvūnas visiškai nuo mūsų priklauso, o mes patiriame didžiulį pasitenkinimą tenkindami jo poreikius. Tai meilė pačia tikriausia, paprasčiausia forma – be žaidimų, reikalavimų ir išskaičiavimų.

Šuo nepriekaištaus dėl nesuplautų indų, nekritikuos šukuosenos ir nesupyks dėl blogos nuotaikos. Jis priima mus su treningu, pajuodusiais paakiais, sėkmės akimirkomis ir visiško dugno dienomis. Toks besąlygiškas priėmimas – retenybė žmonių tarpusavio santykiuose, kuriuos dažnai valdo sudėtingas abipusių lūkesčių tinklas.

Būtent todėl taip lengvai atsisakome savo užgaidų, kai kalbama apie būtybę, kuri mums suteikia emocinį saugumą, ne visuomet randamą šalia kito žmogaus.

Vaistas nuo vienatvės

Šio ryšio stiprybė ypač ryški ten, kur atsiranda vienatvė. Daugeliui senjorų, išgyvenančių artimųjų netektį ar vaikų išsikraustymą, šuo tampa paskutine gelbėjimosi valtimi. Tai ne tik draugas, bet ir varomoji jėga kasdienybėje.

Pažįstu Henriko istoriją. Po žmonos mirties jis daugiau nei metus beveik neišeidavo iš namų. „Kam? Dėl ko?“ – kartodavo. Viskas pasikeitė, kai dukra jam atnešė mažą, baikštų mišrūną iš prieglaudos. Staiga rytai įgavo prasmę. Reikėjo keltis, nes mažos nekantrios letenėlės laukė prie durų. Reikėjo eiti į lauką, net ir per lietų, nes pareiga – tai pareiga. Kasdienė rutina vėl sudėliojo jo pasaulį į vietas, o rūpestis mažu padaru grąžino jausmą, kad jis vis dar reikalingas.

Šunų potencialas kovoje su izoliacija toks didelis, kad vis drąsiau kinoterapija diegiama slaugos namuose ir globos įstaigose. Kontaktas su gyvūnu mažina kraujospūdį, ramina nerimą ir tampa pretekstu šypsenai bei pokalbiui. Šuo pralaužia sienas, kurių žmonės dažnai nesugeba įveikti.

Nauja šeimos samprata

Žinoma, šuo nepakeis partnerio kiekvienoje gyvenimo srityje. Su juo nesurengsime gilios diskusijos apie ateitį, jis nepasidalins savo svajonėmis ir nepatars karjeros klausimais. Tačiau būtent čia slypi esmė. Jauni suaugusieji, spaudžiami finansinio nestabilumo ir nuolatinio idealaus gyvenimo siekio, vis dažniau renkasi šunį kaip sąmoningą alternatyvą tradiciniam santykiui.

Ryšys su šunimi suteikia meilę ir artumą, bet be sunkios lūkesčių ir sudėtingų kompromisų naštos, kuri dažnai lydi romantinius santykius. Vis dažniau kalbama apie „kailinius vaikus“, ir jų populiarėjimas rodo, kad šeimos ir laimės samprata tampa gerokai lankstesnė.

Čia svarbu ne jausmus vertinti ar lyginti, o suprasti, kad artumo ir prasmės paieškose šiandien turime daugiau nei vieną kelią. Kartais paprasčiausias maršrutas – takelis per parką su vizgančia uodega šalia – pasirodo esantis pats laimingiausias.