Jei praleisi sausį, prarasi derlių: žiemos skiepijimas, kuris pavasarį duoda stebinantį rezultatą

Toliau rasite svarbiausius žingsnius: kaip ir kodėl skiepyti žiemą, kaip teisingai paimti ir laikyti įskiepius, kokius skiepijimo būdus pasirinkti ir kaip prižiūrėti jau paskiepytus medelius.

Žiemos skiepijimas paprastai atliekamas nuo sausio iki kovo, kai medžiai yra ramybės būsenoje. Įskiepius (vienmečius ūglius) dažniausiai nupjauname gruodį. Tokiu metu pumpurai lieka mieguojantys, todėl įskiepius galima saugiai laikyti kelis mėnesius, nebijant, kad jie per anksti pradės sprogti.

Skiepijant žiemą, darbai perkeliami į patalpą – rūsį, garažą ar šiltnamį. Dėl to šis būdas dažnai vadinamas „stalo skiepijimu“. Poskiepius galima iškasti rudenį ir laikyti vėsiai, maždaug 5–10 °C temperatūroje. Atėjus skiepijimo laikotarpiui, jie pernešami į šiltesnę patalpą (apie 15–20 °C) ir sujungiami su įskiepiais.

Tokia temperatūra ypač palanki kaluso – žaizdų gijimo ir jungiamąją funkciją atliekančio audinio – formavimuisi. Patalpoje, kur nėra staigių temperatūros svyravimų ir vėjo, kalusas susidaro greičiau ir tolygiau, o tai padidina skiepijimo sėkmę.

Stalo skiepijimas ypač tinka obelims, kriaušėms ir trešnėms, kurios gerai prigyja ant vienmečių vegetatyvinių poskiepių. Slyvos ir vyšnios dažniau skiepijamos vasarą, akiuojant, tačiau esant geroms sąlygoms žiemą jas taip pat galima skiepyti.

Įskiepių paėmimas: žingsnis po žingsnio

Įskiepiai – tai vienmečiai ūgliai, iš kurių bus formuojama nauja veislė. Juos geriausia pjauti gruodį arba sausio pradžioje, saulėtą dieną, kai oro temperatūra svyruoja tarp –5 ir +5 °C. Labai svarbu rinktis tik iš sveikų, gausiai derančių ir veislę atitinkančių medžių.

Geras įskiepys turi būti tiesus, gerai subrendęs, maždaug pieštuko storio (6–8 mm skersmens) ir ne trumpesnis nei 30–40 cm. Reikėtų vengti per storų ūglių, susiformavusių po stipraus genėjimo, nes jie dažnai būna peraugę ir prastai prigyja. Taip pat netinka labai ploni ūgliai. Ant įskiepio turi būti gerai išsivystę pumpurai, o pats ūglis – be ligų, kenkėjų ar šalčio pažeidimo žymių.

Nupjautus ūglius reikia nuvalyti nuo likusių lapų ir, jei yra, nuo užsimezgusių vaisių užuomazgų. Įskiepius suriškite ryšulėliais pagal veislę ir būtinai pažymėkite patvariomis etiketėmis, nurodydami veislės pavadinimą bei paėmimo datą. Patogiausia rišti virvele ar juostele, vengiant vielos, kuri gali įsirėžti į žievę.

Įskiepius laikykite vėsioje, drėgnoje patalpoje – idealiai 0–4 °C temperatūroje ir apie 90 % oro drėgnumo. Tam puikiai tinka rūsys ar šaldoma patalpa. Ryšulėlius sudėkite į dėžes ir lengvai užberkite drėgntu smėliu, pjuvenomis ar samanomis. Galima juos apvynioti drėgnu audiniu ir įdėti į plastikinius maišelius su mažomis skylutėmis vėdinimui. Svarbu reguliariai tikrinti būklę: įskiepiai turi išlikti standūs ir drėgni, bet ne pradėti pelyti.

Konkretaus skiepijimo būdo pasirinkimas priklauso nuo poskiepio storio ir medžio rūšies, kurią norite dauginti.

Skiepijimas sudūrimu

Skiepijimas sudūrimu (per sudūrimą) – dažniausiai taikomas žiemos stalo skiepijimo metodas. Jis ypač tinka, kai poskiepis ir įskiepys yra panašaus storio – apie 6–10 mm. Abu elementus reikia įpjauti įstrižai, maždaug 45° kampu. Tuomet juos glaudžiai sudėti taip, kad žalias kambijaus sluoksnis (plona žalia juostelė po žieve) kuo tiksliau sutaptų bent vienoje pusėje.

Dar tvirtesniam suaugimui naudojamas sudūrimas su „liežuvėliu“. Tuomet ant įstrižo pjūvio tiek poskiepyje, tiek įskiepyje daromas papildomas išilginis įpjovimas, sudarant savotišką liežuvėlį. Sudėjus abu gabalus, šie liežuvėliai persidengia tarsi užraktas – jungtis tampa stabilesnė, o kontakto plotas didesnis.

Sujungus poskiepį ir įskiepį, skiepijimo vietą reikia sandariai aprišti skiepijimo juosta ar plėvele. Vyniojimą pradedame nuo apačios, kiekvieną naują sluoksnį užleisdami ant ankstesnio, kad nesusidarytų tarpų. Visa skiepijimo vieta turi būti sandariai uždengta, saugoma nuo išdžiūvimo.

Skiepijimas į įskeltą kamieną

Skiepijimas į įskeltą kamieną taikomas tada, kai poskiepis yra gerokai storesnis už įskiepį. Poskiepis nupjaunamas pasirinktoje vietoje, geriausia – šiek tiek virš pumpuro ar šakos išsišakojimo. Tuomet specialiu peiliu arba kaltu vertikaliai įskeliama kamieno vidurinė dalis 3–5 cm gylyje.

Įskiepį reikia nuo apačios nušlifuoti pleišto forma, priderinant jo ilgį prie padarytos įskelties gylio. Pleištą atsargiai įspraudžiame į įskeltą vietą taip, kad bent vienoje pusėje kambijaus sluoksniai (poskiepio ir įskiepio) sutaptų kuo tiksliau. Jei poskiepis labai storas, įskeliant galima įstatyti du įskiepius – po vieną į kiekvieną įskelties pusę.

Skiepijimo vietą būtina kruopščiai užtepti sodo tepalu ar skiepijimo vašku. Tai apsaugo žaizdą nuo išdžiūvimo, šalčio ir infekcijų bei skatina kaluso formavimąsi.

Priežiūra po skiepijimo

Atlikus žiemos skiepijimą, paskiepytus poskiepius reikia laikyti patalpoje, kurioje palaikoma apie 15–20 °C temperatūra. Tokios sąlygos skatina greitą kaluso formavimąsi ir įskiepio prigijimą. Paprastai po 2–3 savaičių, susidarius jungiamajam audiniui, medelius galima perkelti į vėsesnę vietą – maždaug 0–5 °C – ir laikyti ten iki pavasario.

Ankstyvą pavasarį, praėjus stiprių šalnų pavojui, paskiepytus medelius sodinkite į nuolatinę vietą. Svarbu parinkti nuo vėjo apsaugotą sklypo dalį ir pasirūpinti reguliariu laistymu, ypač pirmąjį sezoną. Visi ūgliai, išaugę žemiau skiepijimo vietos, turi būti laiku pašalinami – tai vadinamosios „laukinės“ atžalos, kurios atima jėgas iš įskiepio ir gali jį nuslopinti.

Taip pat būtina stebėti skiepijimo juostą ar plėvelę. Jei vystantis audiniams ji pradeda įsirėžti į žievę ar trukdo storėti kamienui, juostą reikia atlaisvinti arba visai nuimti. Tinkama priežiūra po skiepijimo lemia, ar jauni vaismedžiai bus stiprūs, sveiki ir ilgus metus gausiai derės.