Klysta net patyrę: šie grybai atrodo kaip pievagrybiai, bet net mažas gabalėlis gali baigtis tragedija

Ne visi grybai, panašūs į pievagrybius, yra draugiški mūsų skrandžiui – kai kurie jų gali nuvesti net iki reanimacijos. Atrodo, kad pievagrybis – pats saugiausias pasirinkimas. Daugelis jį atpažįsta, daugelis jį renkasi.

Bet būtent dėl šios saugumo iliuzijos jis dažnai supainiojamas su vienu pavojingiausių nuodingųjų grybų – žalsvąja musmire. Išoriškai jie labai panašūs, ypač kai dar neišsiskleidę. Ir būtent čia prasideda problema.

Kodėl supainiojimas gali kainuoti labai brangiai?

Žalsvoji musmirė – vienas pavojingiausių grybų Europoje. Ji savo sudėtyje turi amatoksinų – tai medžiagos, kurios itin greitai pažeidžia kepenis ir inkstus. Pavartojus net nedidelį kiekį, simptomai atsiranda tik po kelių valandų, kai jau būna per vėlu skrandžio plovimui. 

Vienintelis šansas – skubi medicinos pagalba ir, kai kuriais atvejais, net kepenų persodinimas. Tuo tarpu pievagrybis – visiems pažįstamas, kvapnus, populiarus. 

Tačiau kai kurie jauni egzemplioriai yra panašūs ne tik forma, bet ir spalva į musmires. Net patyrę grybautojai gali suklysti, ypač jei grybai dar neišsiskleidę, o kepurėlė uždengia lakštelius.

Todėl svarbiausia taisyklė – neimti to, dėl ko nors abejojate. Net jei grybų krepšys pusiau tuščias, o aplink visi šniukštinėja su pilnais kibirais – jūsų saugumas svarbiau už vargą virtuvėje.

Kuo pievagrybis skiriasi nuo musmirės?

Iš pirmo žvilgsnio – nedaug kuo. Abu gali būti balti, abu auga miškuose. Tačiau skirtumai tikrai egzistuoja ir juos būtina žinoti. Pievagrybio lakšteliai keičia spalvą – jauname grybe jie rausvi, vėliau ruduoja. O musmirės lakšteliai – visada balti, bet kokio amžiaus grybas.

Dar vienas skirtumas – kvapas. Pievagrybis turi malonų, pažįstamą kvapą, o musmirė skleidžia nemalonų, salstelėjusį ir šiek tiek primenantį supuvusius kiaušinius aromatą. Nors kvapas nėra patikimiausias požymis, jis gali padėti kilus abejonių.

Svarbus ir augimo plotas. Pievagrybiai dažniausiai auga atvirose vietose – pievose, pakraščiuose, kartais net daržuose. Musmirės – mišriuose ar spygliuočių miškuose, dažnai tarp samanų. Tai dar viena užuomina, kurią verta turėti omenyje.

Kaip elgtis, jei nesate tikri dėl grybo?

Niekada nerinkti nepažįstamų ar abejonių keliančių grybų. Geriau parsinešti mažiau, bet būti tikriems dėl to, ką valgote. Jei vis dėlto suradote grybą, kuris atrodo tarsi pievagrybis, bet dėl jo dvejojate – neliesti. Net jei jis kvepia ir atrodo kaip visada.

Jeigu kyla noras pasitikrinti – galima kreiptis į specialistą. Daugelyje miestų veikia grybų tikrintojai – jie dirba stotyse ar sveikatos priežiūros įstaigose rudenį, kuomet grybavimo sezonas įsibėgėja. Jiems užtenka kelių sekundžių, kad nustatytų, su kuo turite reikalą.

Mažiau rizikos, daugiau sveikatos

Grįžus iš miško su pilnu krepšiu grybų turėtų lydėti pasididžiavimas, o ne nerimas. Tam, kad būtų būtent taip, reikia laikytis kelių paprastų taisyklių: rinkti tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate, vengti jaunų, neišsiskleidusių egzempliorių, atkreipti dėmesį į kvapą, augimo vietą ir spalvą.

Net viena klaida gali turėti rimtų pasekmių – ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Tad verčiau likti atsargiems, nei vėliau gailėtis. Ir atminkite – net jei grybų knyga jūsų kišenėje, o telefonas kupinas grybų atpažinimo programėlių, jos niekada nepakeis asmeninės atsakomybės.

Miškas dovanoja, bet ne visada tai, ką galima pasiimti. Grįžkite iš jo ne tik su pilnais krepšiais, bet ir su ramybe, kad parsinešėte tik tai, kas tikrai saugu.