Kodėl ne visas sėklas verta mirkyti ir kaip natūraliai apsaugoti derlių dar prieš sėjimą?

Ne visas sėklas būtina mirkyti prieš sėjant. Tai ypač svarbu kietoms sėkloms, pavyzdžiui, lubinų ar kitų kietą luobelę turinčių augalų. Taip pat rekomenduojama mirkyti dideles sėklas, tokias kaip pupelės, moliūgai, žirniai ar kukurūzai. Paprastai jos paliekamos vandenyje per naktį – tai suminkština sėklos luobelę ir sutrumpina dygimo laiką.

Be šių augalų, prieš sėją galima pamirkyti ir pankolių, morkų, salierų, ridikėlių, ropių sėklas. Mirkymo trukmė priklauso nuo augalo rūšies. Jei dar mirkymo metu pastebite skilinėti pradėjusią luobelę ir besiformuojantį daigelį, vadinasi, sėklos buvo laikomos vandenyje per ilgai.

Dažniausiai mirkymui naudojamas kambario temperatūros vanduo iš čiaupo, geriausia – bent kelias valandas pastovėjęs. Kartais daržininkai naudoja ir pieną – ypač agurkų, pupelių ir žirnių sėkloms. Tokiu atveju sėklas laikyti piene reikėtų apie pusę paros, o po to iš karto sėti.

Kas yra sėklų beicavimas ir kam jis reikalingas?

Be mirkymo, labai svarbus ir sėklų beicavimas. Tai sėklų apdorojimas apsauginėmis medžiagomis, kurios padeda kovoti su ligas sukeliančiais mikroorganizmais ir kenkėjais. Beicavimas saugo sėklas ir daigus nuo grybinių bei bakterinių ligų, kenkėjų, didina augalų atsparumą nepalankioms sąlygoms (sausrai, temperatūrų svyravimams) ir pagerina bendrą daigumo procentą.

Dažniausiai naudojamos specialios cheminės priemonės – fungicidai, insekticidai ir kiti augalų apsaugos preparatai. Beicavimas atliekamas prieš sėją, padengiant visas sėklas apsaugine medžiaga.

Yra keli pagrindiniai beicavimo būdai: Sausasis beicavimas – sėklos apvoliojamos sausame arba vos drėgname milteliniame preparate. Šlapiuoju būdu – sėklos panardinamos į paruoštą apsauginį tirpalą ir trumpai pamirkomos. Apvalkalų formavimas – ant sėklų sukuriamas patvarus apsauginis apvalkalas, kuris palaipsniui tirpsta dirvoje.

Beicuotos sėklos dažniau sudygsta į gerai išsivysčiusius, stiprius daigus, kurie lengviau ištveria ankstyvojo augimo laikotarpį. Be to, dygimas būna tolygesnis ir gausesnis.

Nebūtinai reikia naudoti tik profesionalias, chemines priemones. Mėgėjiškame sode galite pasigaminti švelnesnį, natūralų apsauginį tirpalą iš žolelių.

Ramunėlių nuoviras sėkloms

Paprastiausia priemonė – ramunėlių nuoviras. Užpilkite džiovintas ramunėlių žiedus ketvirčiu litro vandens ir plikyti palikite apie valandą. Vėliau tirpalą atvėsinkite iki maždaug 30 °C – karštesnis skystis gali pažeisti sėklas.

Sėklas panardinkite į nuovirą taip, kad jos būtų visiškai apsemtos, ir laikykite apie 24 valandas. Toks laikas daugeliu atvejų yra pakankamas. Vietoj ramunėlių galima naudoti ir vaistinio valerijono žiedus – jie ne tik saugo augalus, bet ir skatina šaknų vystymąsi.

Jei sodinate česnaką, jam galite paruošti atskirą tirpalą. Vieną česnako galvutę smulkiai supjaustykite, sutrinkite ir užpilkite litru karšto vandens. Palikite tirpalą parai, kad išsiskirtų veikliosios medžiagos, o po to jame pamirkykite česnako sodinamąją medžiagą (skilteles).

Skripai ir žolelių mišiniai

Sėkloms taip pat labai tinka lauko asiūklio nuoviras – ši žolė stiprina augalų ląstelių sieneles ir didina atsparumą ligoms. Reikės apie 30 g džiovinto asiūklio, kurį užpilsite puse litro vandens. Užplikytą ir atvėsintą nuovirą naudokite sėkloms mirkyti.

Egzistuoja ir sudėtiniai žolelių receptai, kuriuose į vieną tirpalą dedamas kraujažolės, pienių bei dilgėlių mišinys. Tokie nuovirai ne tik saugo nuo ligų, bet ir aprūpina sėklas bei daigus vertingomis medžiagomis, stiprinančiomis visą augalo organizmą.