Kokias knygas renkatės ir kodėl tai pavojinga? Vaikų skaitymo motyvaciją žlugdančios tėvų klaidos

Pasak psichologės-psichoterapeutės Sonatos Vizgaudienės, vienas dažniausių tėvų siekių – kuo anksčiau išmokyti vaiką pažinti pasaulį, raides ir skaityti. Tačiau vaiko raida vyksta etapais, kurių neįmanoma dirbtinai paspartinti.

„Vaikui parinkta per sudėtinga knyga ne tik neduoda naudos, bet ir gali jį atgrasyti nuo skaitymo, ypač jei mažajam sunku susikaupti ar suprasti istoriją. Tėvai dažnai pervertina vaiko gebėjimus, manydami, kad taip padeda, tačiau iš tikrųjų svarbiausia – rinktis knygą, atitinkančią vaiko amžių ir suvokimą“, – pabrėžia S. Vizgaudienė.

Skaitymas – ne tik lavinimas, bet ir ryšio kūrimas

Psichologė akcentuoja, kad knyga vaikui yra ne vien ugdymo priemonė – tai ir būdas kurti artimą ryšį su tėvais. Ypač tai svarbu ankstyvame amžiuje.

Iki vienerių metų vaikui knyga pirmiausia yra žaidimo objektas, skirtas tyrinėjimui, lietimui, netgi kandžiojimui. Ryškūs paveikslėliai, garsai, skirtinga faktūra – storas kartonas, tekstilė – padeda mažyliui pažinti pasaulį jam suprantamu būdu.

Maždaug nuo vienerių–dvejų metų vaikai jau pradeda domėtis paprastomis istorijomis. Svarbu, kad knygos būtų lengvai vartomos, su aiškiais, nesudėtingais piešiniais ir trumpais sakiniais.

Dviejų–trijų metų vaikams istorijos turėtų būti labai aiškios, glaustos ir susijusios su jiems atpažįstamu pasauliu – šeima, darželiu, gyvūnais, kasdienėmis situacijomis.

„Svarbu, kad vaikas galėtų atpažinti pasaulį, apie kurį skaitoma. Tai kuria emocinį ryšį ir skatina susidomėjimą. Pamažu galima įtraukti ir pirmąsias pasakas, bet tik tuomet, kai vaikas tam iš tiesų pasiruošęs“, – sako psichologė.

Nuo skaitymo įpročio – iki meilės knygoms

Skaitymo patirtis labai priklauso nuo to, kaip vaikui skaitoma. Vaidybiškas, išraiškingas skaitymas čia ne mažiau svarbus nei pats tekstas.

„Vaikai geriausiai įsitraukia tada, kai tėvai skaito gyvai – keičia balsą, daro pauzes, aptaria įvykius, įtraukia vaiką į istoriją. Tai tampa ne tik pažinimo, bet ir bendravimo būdu, šiltu kasdieniu ritualu“, – teigia S. Vizgaudienė.

Iki penkerių metų vaikų gebėjimas sutelkti dėmesį stiprėja, todėl galima rinktis ilgesnes istorijas su aiškiu siužetu. Tarp dvejų su puse ir penkerių metų ypač svarbu ugdyti įprotį kalbėtis apie tai, kas skaitoma: stabtelėti, pasitikslinti, atsakyti į vaiko klausimus.

„Svarbiausia ne tai, kokio sudėtingumo knyga, o ar ji įdomi vaikui. Penkiametiui gali labai patikti ir itin paprasta istorija – tai nereiškia, kad jo raida vėluoja. Kiekvienas vaikas yra individualus“, – pabrėžia psichologė-psichoterapeutė.

Ji taip pat ragina leisti vaikams patiems tyrinėti knygas – lankytis bibliotekose, knygų skyriuose, kur jie gali išsirinkti tai, kas patraukia jų dėmesį. Tai padeda geriau suprasti, kas vaikui įdomu, ir stiprina vidinę motyvaciją skaityti.

Tėvų pavyzdys – stipresnis už raginimus

Dar vienas esminis veiksnys, skatinantis vaikų norą skaityti, yra tėvų elgesio pavyzdys. Vaikai mokosi stebėdami.

Jeigu namuose matyti knygos, vaikas turi savo lentyną, kurioje nuolat atsiranda naujų leidinių, jei tėvai patys skaito – gerokai didesnė tikimybė, kad skaitymas taps natūralia kasdienio gyvenimo dalimi.

„Jei tėvai patys neskaito, bet reikalauja, kad skaitytų vaikas, tai siunčia dviprasmę žinutę. Tuo tarpu net ir paprastas knygų vartymas, kai tai vyksta kartu ir reguliariai, formuoja įprotį. Jis gali išlikti net ir tada, kai vaikas laikinai praranda norą skaityti, pavyzdžiui, paauglystėje“, – pažymi S. Vizgaudienė.

Kai namuose atsiranda knygų ir vaikams, ir suaugusiesiems, formuojasi bendras šeimos santykis su skaitymu – jis tampa savaime suprantama kasdienybės dalimi. Pildydami vaikų knygų lentyną, tėvai neturėtų pamiršti ir savo skaitymo – taip ne tik rodoma pavyzdys, bet ir sukuriamas laikas sau su knyga.