Lietuvoje prasidėjo tikra grybų karštinė: šokiruojanti tiesa apie grybavimą, kurios daugelis nežino

Tačiau už šio įpročio slypi ne tik poetiškas pasimėgavimas rytine gaiva, bet ir moksliniai paaiškinimai, kodėl būtent paros metas turi tokios didelės įtakos grybų kokybei bei kiekiui. 

Grybai, sudaryti net iki devyniasdešimties procentų iš vandens, yra itin jautrūs aplinkos sąlygoms. Vėsios, drėgnos nakties metu jie prisigeria gyvybiškai svarbios drėgmės, todėl ankstų rytą vaisiakūniai būna stangrūs, švieži ir lengviau pastebimi. 

Pirmosios valandos po saulėtekio – tai metas, kai grybas dar neapdžiūvęs, o vabzdžių ir kitų gyvių veikla itin menka, tad randame mažiau pažeistų ar apgraužtų egzempliorių.

Rytinis grybavimas turi ir praktinę naudą. Kol kiti dar miega arba tik ruošiasi į mišką, pirmieji grybautojai gauna aiškų pranašumą, jie atranda šviežiausius baravykus, voveraites ar rudmėses. 

Tokiose vietose kaip Dzūkijos pušynai ar Aukštaitijos miškai konkurencija tarp grybautojų yra didžiulė, todėl dažnai jau vienos valandos skirtumas lemia, ar grįšite su pilnu krepšiu, ar teks tenkintis keliais pavieniais radiniais. 

Be to, ankstų rytą miškas ypatingas – ore tvyro tyla, sklinda šlapio samanų kilimo kvapas, girdisi tik paukščių čiulbesys ir tolumoje krintančių rasos lašų garsai. Tokia atmosfera suteikia grybavimui ne tik ūkinę, bet ir meditacinę prasmę.

Vis dėlto gajus mitas, kad grybai auga tik naktį, ne visai atitinka realybę. Tyrimai rodo, kad grybų augimą lemia drėgmės kiekis ir temperatūra, o ne vien paros metas. Jeigu po lietingos nakties ryte pasirodo voveraitės, jos gali išlikti šviežios ir iki vakaro, ypač pavėsingose vietose, kur drėgmė ilgiau laikosi samanose. 

Baravykams ar raudonikiams dažniausiai reikia kelių dienų, kad jie iškiltų iš žemės, tačiau jų augimo greitis naktį iš tiesų kiek spartesnis, nes oro drėgmė būna didesnė, o vandens garavimas minimalus. Esant debesuotam orui ir didesnei drėgmei, augimo tempas gali būti vienodas net ir dieną.

Patyrę grybautojai sako, kad šiltomis dienomis vidurdienis yra pats prasčiausias metas grybavimui. Karštis džiovina vaisiakūnius, jie praranda aromatą, tampa gležni, minkšti ir labiau pažeidžiami kenkėjų. 

Tad tokie grybai praranda savo patrauklumą tiek pintinėje, tiek virtuvėje. Pavakarę ar vakare, ypač po lietaus, dar galima tikėtis mažesnio derliaus, bet vaisiakūniai jau būna minkštesni, jų spalvos prigesusios, o paviršius matinis. 

Visai kitaip atrodo grybai, surinkti ankstų rytą – jų kepurėlės blizga nuo rasos, jie išlaiko intensyvią spalvą ir stiprų miško kvapą.

Svarbu suprasti, kad paros laikas tiesiogiai lemia ir kulinarinę grybų vertę. Rytiniai laimikiai puikiai tinka džiovinimui, marinavimui ar šaldymui, nes jie ilgiau išsaugo savo formą, struktūrą ir skonį. 

Vidurdienį surinkti grybai dažnai suvartojami nedelsiant, sriubose ar troškiniuose, kur jų minkštumas nebėra trūkumas. Tuo tarpu drėgnomis, vėsiomis dienomis skirtumai tarp rytinių ir vėlesnių radinių kiek sumažėja, tačiau bendra taisyklė išlieka ta pati, kas eina į mišką kartu su aušra, tas parsineša kokybiškesnius grybų krepšius.

Praktiniai patarimai grybautojams:

• Naudok pintinę ar tinklinį krepšį, o ne plastikinį maišelį.
• Rink tik jaunus, sveikus grybus – seni palikti miške, kad plėstųsi grybiena.
• Planuok laiką: geriausia – ankstyvas rytas po lietaus.
• Karštomis dienomis venk pietų, rinkis pavakarę.
• Surinktus grybus tvarkyk iškart – nuvalyk ir suvartok per 24 valandas.

Taigi, senolių išmintis apie rytinį grybavimą nėra vien sentimentali legenda. Tai išbandyta ir patikrinta praktika, kuri turi ir mokslinį pagrindą, ir praktinį pranašumą. Grybai yra jautrūs gyviai, priklausomi nuo drėgmės, temperatūros ir laiko, todėl kiekviena papildoma valanda gali lemti viso sezono įspūdį. 

Tad jei norite pintinės, pilnos tvirtų baravykų ar kvepiančių voveraičių, žadintuvą verčiau nusistatyti dar prieš saulėtekį, nes miške pirmieji tikrai laimi daugiausiai.