Ar verta viską aukotis dėl savo svajonės? Svajonės neturi virsti kančia – jos turi įkvėpti, o ne griauti

Nuo pat mažens mus moko tikėti, kad svajonės pildosi. Sakoma: jei nori – pasieksi. Ši idėja skamba labai viliojančiai, tačiau tikrovėje reikalai dažnai klostosi kitaip. Ne kiekviena svajonė įgyvendinama. Ne kiekvienas turi vienodas galimybes. Ir svarbiausia – kartais kelias link tikslo pareikalauja daugiau nei galime sau leisti.

Yra žmonių, kurie dėl savo svajonės atsisako beveik visko: palieka šeimą, pertraukia draugystes, dirba iki išsekimo. Tokie pavyzdžiai neretai pateikiami kaip įkvėpimas – štai koks atsidavimas, štai tikėjimas. Bet kas nutinka tada, kai svajonė nepasiteisina? Ar visa, kas buvo paaukota, tampa beprasmiška?

Aukos dėl svajonių tema, kuriai reikia subtilumo. Yra žmonių, kuriems jų tikslas – tai ne tik noras, bet ir gyvenimo prasmė. Dėl to jie pasiryžę kentėti, nes jaučia, kad kitaip negalės būti savimi. Ir tai visiškai suprantama. Tokiais atvejais auka yra ne pasirinkimas, o būtinybė.

Tačiau verta paklausti savęs: ar mano svajonė negriauna to, kas gyvenime svarbu? Ar dėl jos neprarandu žmonių, kuriuos myliu? Ar neaukoju sveikatos, kuri vėliau gali būti sunkiai atstatoma? Jei į šiuos klausimus atsakymai kelia nerimą, galbūt verta sustoti ir įvertinti, ar tikrai kelias, kuriuo einu, yra teisingas?

Kita vertus, svajonės gali būti įgyvendinamos kitaip: ne per skausmą ir atsisakymą, bet per kantrybę, nuoseklumą ir pusiausvyrą. Galima dirbti siekiant tikslo, bet nepamiršti ilsėtis. Galima kurti verslą, bet nepamiršti šeimos. Viskas priklauso nuo požiūrio ir gebėjimo subalansuoti skirtingas gyvenimo dalis.

Be to, svarbu įsivardinti, kas tiksliai yra svajonė. Ar tai realus tikslas, ar tik iliuzija, kurią mums įdiegė aplinka, reklama, socialiniai tinklai? Kartais žmonės vejasi ne tai, ko iš tikrųjų nori, bet tai, kas, jų manymu, turėtų suteikti prasmę. Tokiu atveju didelės aukos tampa beprasmės, nes net pasiekus tikslą – tuštuma neišnyksta.

Dar vienas svarbus aspektas yra, kad laikinas apsiėjimas be tam tikrų dalykų nėra tas pats, kas visko atsisakymas. Kartais tenka paaukoti laiką ar pramogas, bet tai nereiškia, kad reikia visam laikui nutraukti santykius ar atsisakyti gyvenimo džiaugsmo. Svajonės neturi virsti kančia – jos turi įkvėpti, o ne griauti.

Galiausiai, ne viskas gyvenime turi būti pasiekta kuo greičiau. Kartais kelių metų vėlavimas yra niekis, palyginti su tuo, ką galime prarasti skubėdami. Svajonės neprivalo būti įgyvendintos per naktį, juk svarbu, kad jos atneštų džiaugsmą ne tik tada, kai pasiekiamos, bet ir tada, kai jų siekiama.

Taigi ar verta viską aukoti dėl svajonės? Atsakymas nėra vienareikšmis. Jei ta svajonė yra tavo vidinė aistra, jei be jos jautiesi tuščias, tuomet galbūt taip. Bet jei jos siekis atima daugiau nei suteikia, verta pamąstyti, ar tai tikrai tavo kelias. Galbūt tikra laimė yra ne pasiekti viską, o išmokti džiaugtis tuo, ką kuri, eidamas į priekį.