Jautiesi nepastebėtas? Tu ne vienas. Pripažinimo trūkumas skaudina tyliai, bet tiksliai

Žmonės, kurie augo girdėdami „kam čia reikia tavo piešinių“ arba „ai, ir ką čia tokio padarei“, dažnai suaugę ima bijoti reikšti idėjas. Jie įpratę, kad jų indėlis nepastebimas. Ir tai įsirašo į kūną giliau nei atrodo. Tada net pasiekimai nebedžiugina, nes iš vidaus jau seniai įsitikinta, kad niekam tai nerūpi. Ir net sau tai pripažinti darosi sunku.

Tuo tarpu tie, kurie sulaukdavo nuoširdaus padrąsinimo, ne saldaus liaupsinimo, o tikro dėmesio – lengviau išdrįsta. Jie nebijo parodyti darbo rezultatų, jų neslegia kiekviena kritika, nes jie žino, kad turi vertę net tada, kai dar ne viskas tobula. Pripažinimas nėra puikybė, kaip kai kas mėgsta sakyti. Pripažinimas – tai sveikas patvirtinimas, kad esi svarbus, net jei šiuo metu tik mokaisi.

Kodėl suaugusieji tyliai ilgisi pripažinimo

Darbo vietoje ši tema dažnai tampa keista. Visi lyg ir profesionalūs, gauna atlyginimus, daro ką reikia. Bet tyliai kiekvienas laukia, kad kažkas pastebėtų pastangas. Net pats griežčiausias vadovas nori, kad komanda pripažintų jo sprendimus kaip naudingus. Net darbuotojas, kuris niekada nesiskundžia, norėtų kartais išgirsti ne tik, kad viskas gerai, bet kad be jo būtų blogiau.

Ir kai to nėra, atsiranda tylus išsekimas. Deginantis jausmas, kad stengiesi, bet niekas to nepastebi. Nežinia, ar dar turi prasmę spausti. Kartais tai baigiasi perdegimu, kartais slapta paieška kito darbo, o kartais – pasitraukimu viduje, kai žmogus dar ateina, bet jau nebėra čia.

Vaikai, kuriems trūksta pripažinimo, pradeda elgtis taip, kad būtų pastebėti bent kaip nors

Kartais jie pradeda tyčiotis. Kartais tampasi už plaukų. Kartais tyliai pasidaro nematomi. Visais atvejais siunčia signalą, kad labai reikia būti matomam. Ir jei to nepastebi suaugusieji, vaikas išmoksta vieną svarbiausią gyvenimo pamoką – kad saugiau būti jokiu nei nesėkmingu. Ir tai išlieka ilgam.

Bet jei vaikui nuo mažens sakoma „puikiai stengiesi“, „man patinka, kad nepasiduodi“, „tu šauniai susitvarkei“, jis išmoksta vertinti save ne tik už rezultatą, bet ir už pastangas. Toks žmogus vėliau negriaus kitų, kad būtų matomas. Jam užteks to, ką jaučia viduje.

Pripažinimas veikia tyliai, bet stipriai

Jo trūkumas pasireiškia ne per ašaras, o per abejingumą. Žmogus nustoja siūlyti idėjas, nustoja stengtis, nustoja norėti. Ir ne todėl, kad jis tingi, o todėl, kad jaučia, kad vis tiek niekas nepastebi.

O kai tik pasakai žmogui „pastebėjau, ką padarei“, „ačiū, kad tai padarei tyliai, bet gerai“, „man tai padėjo“ – jis atsitiesia. Ir net vėl patiki, kad verta. Pripažinimas neturi nieko bendro su liaupsėmis. Tai tiesiog pagarba kitam už tai, kad jis stengėsi.

Pripažinimas keičia žmones. Jis augina savivertę, stiprina santykius, kuria pasitikėjimą. Jo reikia vaikui, kad mokytųsi. Jo reikia paaugliui, kad atrastų, kuo jis nori būti. Jo reikia suaugusiam, kad jaustųsi svarbus. Pripažinimas yra vienas paprasčiausių dalykų, kuriuos galime duoti vieni kitiems. Ir tuo pačiu – vienas svarbiausių.