Jeigu kieme veja geltonuoja – tai rimtas perspėjimas apie daromas klaidas, pasakė, kas svarbiausia

Norint rasti atsakymą, verta įsigilinti į dažniausiai pasitaikančias klaidas ir veiksmingus vejos priežiūros metodus. Jeigu žolė ima gelsti – tai ženklas, kad jai kažko trūksta arba kažkas daroma netinkamai. 

Viena pagrindinių priežasčių dažniausiai būna neteisingas laistymas. Jei veją laistai dažnai, bet paviršutiniškai, jos šaknys vystosi tik paviršiuje ir nepasiekia gilesnių, drėgnesnių žemės sluoksnių. Taip augalai tampa jautresni sausrai ir pažeidimams.

Be to, labai svarbus ir laistymo laikas. Vejos drėkinimas karštomis dienos valandomis priveda prie to, kad vanduo išgaruoja dar nepasiekęs šaknų. Vakarinis laistymas yra kita klaida, nes drėgmė lieka nakčiai, todėl susidaro sąlygos plisti grybeliams.

Trumpas pjovimas – dar vienas dažnas vejos niokojimo veiksnys. Nupjauta per trumpai žolė nesukaupia pakankamai energijos fotosintezei, o saulėje greičiau džiūsta. Kuo trumpesnė žolė – tuo labiau ji nualinama.

Svarbu ir dirvožemio kokybė. Jei žemė rūgšti, per tanki ar neturtinga maistinėmis medžiagomis – žolė neturi iš ko augti. Tokia dirva ne tik nepraleidžia oro, bet ir trukdo vandeniui pasiekti šaknis.

Ligos ir kenkėjai – kaip juos atpažinti ir kovoti?

Džiūstanti veja gali būti ir ligų ar vabzdžių padarytos žalos pasekmė. Viena dažnesnių – sniego pelėsis. Po žiemos atsiranda šviesiai rudos dėmės, o tai aiškus ženklas. Vengti galima nenaudojant azoto trąšų rudenį bei pasirūpinus geru vandens nutekėjimu.

Kita liga – rūdys, kai ant žolės atsiranda oranžinės ar rusvos dėmės. Dažniausiai pasitaiko esant dideliam drėgnumui ir trūkstant šviesos. Pjauti veją ir surinkti nupjautą žolę būtina, o tai padeda riboti ligos plitimą.

Miltligė – dar vienas priešas. Ji pasireiškia baltu, tarsi miltais apibėrusiu sluoksniu. Mėgsta šešėlį ir drėgmę. Gydyti padeda daugiau šviesos ir laistymo vengimas vakare.

Iš kenkėjų pavojingiausios yra vabalų lervos. Pavyzdžiui, gegužraibio ar sėjamosios straubliuko. Jos maitina šaknimis ir palieka geltonas dėmes. Tokiais atvejais veiksmingi natūralūs preparatai su nematodais.

Kaip nustatyti, kas vyksta su veja?

Jei dėmės apvalios ir aiškių kontūrų – greičiausiai kaltos ligos. Jei veja gelsta netolygiai, visur po truputį, problema gali slypėti laistymo ar tręšimo režime.

Kenkėjus galima nustatyti paprastu būdu: švelniai patrauk žolę toje vietoje, kur ji gelsta. Jei lengvai išsiima kartu su šaknimis požymiai rodo į vabzdžių veiklą.

Ką daryti, kad veja vėl būtų vešli ir žalia?

Vanduo labai svarbus, bet svarbu ir kaip jis tiekiamas. Geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo pasiektų bent 10–15 centimetrų gylį. Idealiausia yra laistyti anksti ryte, kai saulė dar nekaršta.

Žolės pjovimas yra ne tik estetika. Nepjaunant per trumpai (ideali žolės aukščio riba – 3–5 cm), apsaugoma žemė nuo išdžiūvimo. Per karščius verta palikti kiek ilgesnę, ji saugos šaknis nuo kaitros. Nepamiršk aštrių pjovimo peilių – bukos geležtės žolę plėšo.

Trąšos būtinos, tik svarbu, kada ir kokios. Pavasarį naudok azotu praturtintas trąšas augimui skatinti. Vasarą trūkstant drėgmės – daugiau kalio. Rudenį – fosforo ir kalio kombinacija stiprioms šaknims prieš žiemą.

Nepamiršk aeracijos – tai dirvos pradurstymas, leidžiantis deguoniui pasiekti šaknis. Kartą per metus – pavasarį arba rudenį tikrai verta atlikti. Jei žemė kieta, padės ir vertikulacija, šalinanti perteklinį augalų veltinį.

Tinkamai prižiūrima veja ne tik džiugins akį, bet ir bus sveikesnė, atsparesnė bei ilgaamžiškesnė.