Šiame miške voveraitės auga taip gausiai, kad nežinosite, kur tiek dėti: patyrusių patarimai padės rasti savo vietą

Lietuvoje jos ypač populiarios ir dėl kulinarinių savybių, ir dėl to, kad jas galima aptikti kone visur. Bet kaip atrasti vietas, kur jų auga gausiau? Ne visi miškai voveraitėms patinka vienodai.

Kai kurie plotai tampa tikrais grybautojų rojum, o kiti – tik ilgo pasivaikščiojimo be laimikio vieta. Vis daugiau žmonių domisi, kaip atskirti tinkamą vietą ir kokios sąlygos lemia gausesnį voveraičių dygimą.

Marcinkonių miškai – tikra voveraičių karalystė

Jeigu dar nebuvote Marcinkonyse – pats metas ten nuvykti. Šie Dzūkijos miškai garsėja ne tik ramybe, bet ir ypač gausiu voveraičių derliumi. Čia jos dygsta kaip pašėlusios, vos tik oras tampa šiltesnis ir atsiranda pakankamai drėgmės. 

Vietiniai gyventojai jau seniai žino, kad šio regiono spygliuočių miškai yra lyg voveraičių namai – jos slepiasi samanose, aplink egles, šalia takų, o kartais net pačiose netikėčiausiose vietose. Pasivaikščiojimas Marcinkonių apylinkėmis dažnai baigiasi pilnu krepšiu, ypač jei atvykstate anksti ryte arba po lietaus. 

Daugelis patyrusių grybautojų būtent čia pradeda savo voveraičių sezoną. Verta prisiminti – niekas nepadeda taip gerai išmokti grybavimo subtilybių, kaip vizitas į vietą, kur jų gausu.

Kur geriausia ieškoti voveraičių Lietuvoje ir kokias vietas rinktis

Voveraitės mėgsta mišrius miškus, tačiau dažniausiai jų randama spygliuočių zonose. Pušys ir eglės – jų mėgstamiausi kaimynai. Auga jos smėlingose dirvose, dažnai tarp samanų. Jei einate pro drėgnesnes vietas šalia upelių ar mažesnių pelkelių, tikėtina, kad netoliese pasirodys ir šios geltonosios grybų žvaigždės.

Reikėtų rinktis pavėsingas miško dalis – ten, kur saulė pasiekia rečiau, tačiau drėgmė išlieka ilgiau. Tokios sąlygos yra idealios voveraitėms – jos neperdžiūsta, gerai auga ir ilgai išsilaiko šviežios.

Svarbu žinoti, kaip atskirti voveraitę nuo panašių, bet nenaudingų grybų

Kartais net ir patyrę grybautojai gali susipainioti – voveraitėms labai panašios yra oranžinės spalvos voveraitinė guotelė. Nors jos nėra laikomos labai pavojingomis, jų didesnis kiekis gali sukelti virškinimo problemų.

Voveraitės būna kiek šviesesnės, jų kepurėlė neturi tolygios formos, o kvapas primena šviežią vaisių ar žemę. Guotelės tuo tarpu – tamsesnės, kartais ryškiai oranžinės ir mažiau kvapnios.

Jei kyla abejonių, visada verta pasinaudoti specialia grybų atpažinimo programėle telefone arba kreiptis į patyrusį grybautoją. Geriau vieną grybą palikti miške, nei rizikuoti sveikata.

Kodėl voveraitės tokios vertinamos ir ką iš jų gaminti

Virtuvėje voveraitės tiesiog nepakeičiamos. Jų skonis stiprus, šiek tiek aitrus, o tekstūra – kietoka, todėl jos puikiai laikosi ir troškiniuose, ir sriubose. Keptos su svogūnais, grietinėle ar tiesiog svieste – vienas populiariausių receptų. 

Taip pat tinka džiovinimui ir šaldymui, todėl grybavimo sezonu verta prisirinkti daugiau ir pasilikti atsargų žiemai.

Tad jei dar nesate išmėginę grybavimo Marcinkonių apylinkėse – pasiruoškite pintinę, apsimaukite patogius batus ir pirmyn į mišką. Galbūt būtent šią vasarą atrasite savo voveraičių vietą, kur kasmet grįšite su šypsena ir pilnu krepšiu.