Kai santykiai tampa balansu: atskleista, ką prarandame skaičiuodami vienas kito pastangas

Sąskaitų suvedinėjimas, tai kai santykiuose skaičiuojama, kas ką padarė, kas ko nedarė, kas liko skolingas dėmesio, indų plovimų ar komplimentų. Tarsi santykiai būtų excel‘io lentelė, kurioje žymimi taškai už gerus ar blogus darbus. Iš pradžių tai atrodo nekaltas pastebėjimas, bet ilgainiui – tampa įtampa, nuoskaudomis, o kartais net tylia kova.

Tai yra pavojingas žaidimas, nes meilėje taškų neskirstome. Mes nesame sportininkai, mes esame žmonės. Ir jei šiandien jautiesi darantis daugiau, galbūt vakar kitas padarė daugiau, bet tu nepastebėjai. Kai pradedi skaičiuoti, prarandi tai, kas svarbiausia: pasitikėjimą, atlaidumą ir bendrystę.

Iš kur atsiranda noras skaičiuoti?

Dauguma mūsų to net nesuvokia. Tai tikrai ne sąmoningas pasirinkimas, o išmoktų modelių pasekmė. Jei tave augino tėvai, kurie visada pabrėždavo, kas kiek padarė, kas labiau stengėsi, kas dažniau aukojo save: tikėtina, kad tą patį atsinešei ir į savo santykius. Ir net jei žinai, kad tai kenkia, tai įprotis, kurį labai sunku išrauti su šaknimis.

Skaičiavimas dažnai tampa netiesiogine bausme. Ne pasakai, kad skauda, o parodai. Ne išsakai, o atimi dėmesį, šilumą, artumą. Tikiesi, kad partneris supras be žodžių. Bet jis negali skaityti tavo minčių. Jis nesupranta, kodėl tu užsisklendi ar imi atgal skaičiuoti jo klaidas. Ir tuomet, vietoj ryšio, atsiranda atsitraukimas.

„Skaičiuojant, žmonės pamiršta, kad meilė nėra transakcija. Kai pradedi vertinti santykius per „aš padariau, o tu?“ prizmę, galiausiai lieki ne su žmogumi, o su balansu. Tik tas balansas niekada nebūna teisingas“, – pastebi psichologė Ieva, dirbanti su poromis daugiau nei dešimtmetį.

Kada pastebime, kad skaičiuojame?

Dažniausiai – per smulkmenas. Vieną rytą pagalvoji, kad jau trečią kartą išvedei šunį. Kad vėl tu rūpiniesi vaikų reikalais. Kad tu dažniau pakloji lovą. Ir šitie maži pastebėjimai tampa vidiniu monologu: aš visada, jis niekada. Tu nepastebi, kada tai tampa mintimis, kurios kaskart vis skaudesnės.

Tai galima sustabdyti. Tereikia mokytis pasakyti: Pagaunu save skaičiuojant. Atsiprašau. Toks atvirumas išgąsdina tik iš pradžių, bet ilgainiui kuria tikrumą. Kai mokomės kalbėti, net jei norisi tylėti – atsiranda šansas nutraukti tą tylų nuodijimą, kurį vadiname teisybe.

Ir jeigu jau skaičiuoji – skaičiuok kitaip

Jei negali atsikratyti skaičiavimo – keisk tai. Skaičiuok, ką partneris padarė gero. Ne dėl tavęs, o apskritai. Skaičiuok akimirkas, kai tave apkabino be priežasties. Kai tyliai išnešė šiukšles. Kai pasakė: ilsėkis, aš pasirūpinsiu vakariene.

Maži geri dalykai ne visada šviečia kaip dideli gestai, bet jie yra kasdienio ryšio šerdis. Kai pradedi juos fiksuoti, keičiasi ir tavo tonas, ir požiūris. Tu imi pastebėti, kad partneris stengiasi, net jei kitaip nei tu. Kad meilė gali būti tyli, bet vis tiek tikra.

„Dėkingumas yra ne tik žodis, o kryptis. Kai tu renkiesi matyti, o ne reikalauti, tada ryšys grįžta. Ne iš karto, bet grįžta“, – teigia psichoterapeutė Monika.

Ko mokome savo vaikus?

Labai svarbu, kad patys nemokytume toliau perduoti sąskaitų suvedinėjimo. Kai vaikas pasako: bet jis žaidė ilgiau!, tu turi galimybę parodyti, kad ne viskas turi būti po lygiai. Kad šeimoje duodame ne tam, kad gautume atgal. O todėl, kad mylime. Kad padėti, kai kitas pavargęs yra normalu. Kad tyliai užleisti yra ne pralaimėjimas, o dovana.

Vaikai dažnai kopijuoja mūsų elgesį net tada, kai galvojame, kad esame subtilūs. Tad jeigu nori auginti žmogų, kuris neskausmingai myli – parodyk, kad galima mylėti be skaičiuotuvo rankoje.

Kalbėk, kai skauda, bet ne kaip kaltinimą

Dauguma sąskaitų kyla iš to, kad nesugebame pasakyti: man skaudu. Užuot pasikalbėję, pradedame reikalauti, prikaišioti, prikišti praeitį. Bet tai nėra sprendimas, o tik dar vienas būdas nubausti. Tik kita forma.

Jei sakai: aš pasijutau vienišas vakar, kai manęs nepaklausei, kaip sekasi, – tai žinutė. Jei sakai: aš visada klausiu, o tau nusispjaut, – tai jau kaltinimas. Ir žmogus į jį atsako ne atjauta, o gynyba. Ir tada nebelieka erdvės supratimui, lieka tik žodžių karas.

Meilė nėra teisinga ir nėra matematika. Ji yra apie lankstumą, šilumą ir atlaidumą. Kartais duodi daugiau, kartais – mažiau. Bet jei kiekvieną akimirką bandysi skaičiuoti, kas buvo teisinga, prarasi tai, kas buvo vertinga.

Santykiuose niekada nebus lygiosios. Nes mes ne robotai: vieną dieną tau sunku, kitą sunku partneriui. Vieną rytą tu pabundi pirmas ir padarai kavą, kitą rytą tai padarys jis. Gyvenimas nėra dalijamas per pusę – jis dalijamas su žmogumi, kurį pasirinkai.

Ir galų gale: būti geru partneriu nėra apie tai, kiek padarei. Tai apie tai, kaip jautėsi šalia tavęs. Kaip dažnai buvai nuoširdus. Kaip dažnai sakai: man gaila, kad pasielgiau taip. Ačiū, kad iškentei.