Kas iš tiesų traukia virveles mūsų šalyje? Politiniai sprendimai galėjo būti suderinti ir už Lietuvos ribų

Sprendimai, priimami politiniame lygmenyje, dažnai atrodo kaip vietinės reikšmės dalykai, jie atspindi konkretaus regiono aktualijas, gyventojų lūkesčius, rinkėjų spaudimą ir nacionalinį saugumą. Vis dėlto pasaulis jau seniai nebėra atskirų salų rinkinys.

Šiuolaikinėje globalioje aplinkoje net ir iš pirmo žvilgsnio vidiniai reikalai neišvengiamai susiduria su išoriniu spaudimu ar įtaka. Tada kyla klausimas, ar politiniai sprendimai tikrai gimsta vien Seimo salėje ar Vyriausybės posėdyje?

Neretai politinės kryptys ar reformos ima įgauti tarptautinį atspalvį. Vienu atveju tai gali būti bendradarbiavimas, kaip vyksta Europos Sąjungos lygmeniu, kai valstybės narės siekia suderinti politiką vieningai. 

Kitais atvejais atsiranda įtarimai, kad sprendimai formuojami spaudžiant užsienio partneriams, lobistams ar net tiesiogiai – didžiųjų valstybių politiniams centrams. Tokie svarstymai, net jei ne visada turi tvirtą pagrindą, verčia visuomenę sunerimti dėl nacionalinio suverenumo.

Būtent čia prasideda rimtesnės diskusijos, kur baigiasi diplomatija, o kur prasideda tiesioginis poveikis? Ką reiškia „suderinti“ sprendimą su išorės jėgomis? Ar tai neišvengiama būtinybė gyvenant sąjungose, ar visgi rizika prarasti dalį politinės valios?

Diplomatija – neišvengiama politikos dalis

Valstybės kasdien komunikuoja tarpusavyje. Derybos, vizitai, bendri forumai, ambasadorių susitikimai – visa tai yra nuolatinis procesas, kurio metu aptariami ir sprendžiami aktualūs klausimai. Dažnai tai daroma diskretiškai, be didelio viešumo. 

Būtent tokios aplinkybės dažnai tampa prielaida spekuliacijoms, esą kažkas kažkur kažką suderino. Tačiau reikia atskirti, nes tarptautinis koordinavimas nėra tas pats, kas slaptas nurodymų vykdymas.

Europos Sąjungoje sprendimai, susiję su ekonomika, klimato politika, migracija ar net vidaus saugumu, neretai reikalauja suderinimo. Tai dalis bendrų įsipareigojimų. 

Valstybė gali įsipareigoti laikytis bendros pozicijos, o tada jos vidaus politika turi atitikti tuos susitarimus. Kitaip tariant, užsienyje gali būti „suderinama“ bendra kryptis, bet konkretūs sprendimai priimami savarankiškai.

Problema atsiranda tada, kai derybos vyksta už uždarų durų, o viešumas ir atsakomybė tampa tik formalumas. Jei žmonės mato, kad sprendimai priimami be paaiškinimo, įsivyrauja nepasitikėjimas. Net ir geriausias sprendimas bus vertinamas įtariai, jei jis atrodo „atneštas iš išorės“.

Spaudimas ir lobizmas – kur ta riba?

Politika niekada nevyksta vakuume. Kiekvienas įstatymas, kiekviena reforma susijusi su daugybe interesų grupių, tiek vietinių, tiek tarptautinių. Verslo atstovai, tarptautinės korporacijos, nevyriausybinės organizacijos ar net ambasados nuolat bando daryti įtaką. 

Kartais tai yra teisėta ir matoma, per oficialius pasiūlymus, konsultacijas ar viešus svarstymus. Bet kartais viskas vyksta tyliai, pokalbiais, pažadais, diplomatiniais užuominomis.

Čia ir gimsta svarbiausias klausimas, ar valstybės politikai turi drąsos atsispirti spaudimui? Ar geba atskirti bendradarbiavimą nuo įtakos? Juk „suderinimas“ gali reikšti viską, nuo mandagaus informavimo iki nurodymų, kokia turi būti pozicija tam tikru klausimu. 

Kuo silpnesnis politinis stuburas, tuo labiau sprendimai tampa nebe savi, o kažkieno kito. Ir visgi, tai nėra tik kaltė ar silpnumas. Kai kurios valstybės tiesiog neturi kito pasirinkimo, ypač mažos ir ekonomiškai priklausomos. 

Norint gauti paramą, investicijas ar saugumo garantijas, tenka nusileisti ar prisitaikyti. Tik svarbu neužmiršti, kad kiekvienas „taip“ turi turėti ribas – kitaip iš laisvų sprendimų lieka tik formalumas.

Ar dar egzistuoja vienybė?

Kas sprendžia, kokiu keliu eina valstybė? Pagal Konstituciją – tauta. Bet jei tautai nėra aišku, kaip priimami sprendimai, ar ji iš tikrųjų ką nors sprendžia? Politikų pareiga ne tik priimti sprendimus, bet ir paaiškinti jų kilmę, logiką, galimus padarinius. 

Jei kažkas „suderinta“ užsienyje – visuomenė turi apie tai žinoti. Priešingu atveju, visa demokratija tampa tik fasadu.

Žinoma, ne viskas gali būti skelbiama garsiai, yra diplomatinių subtilybių. Bet pasitikėjimas tarp valdžios ir visuomenės priklauso būtent nuo to, kiek atvirumo ir paaiškinimų yra. Jei to nėra, atsiranda vietos sąmokslo teorijoms, spekuliacijoms ir ciniškam požiūriui į visą politinę sistemą.

Galbūt svarbiausias atsakymas slypi ne klausime, ar sprendimai „suderinami“ užsienyje, o kaip jie vėliau pristatomi piliečiams. Jei tai daroma aiškiai, skaidriai ir su pagarba rinkėjams, net ir tarptautiniai kompromisai gali būti vertinami kaip savi. Bet jei viskas paliekama migloms, tikėtis pasitikėjimo neverta.