Kodėl protingi žmonės vis renkasi netinkamus partnerius? Tikrasis atsakymas glūdi giliau nei galvojate

Mums vis dar kartojama, kad meilė yra intuicija, chemija, likimas. Bet kai ši chemija veda prie nuolatinių išsiskyrimų, gal verta stabtelėti ir pasižiūrėti, kokie mechanizmai veikia mūsų pasirinkimus. Kodėl tie patys žmonės, kurie atrodo tokie protingi, išsilavinę, patyrę, vis suklumpa pasirinkdami savo gyvenimo partnerį?

Tinkamo žmogaus pasirinkimas atrodo kaip loterija, bet iš tiesų tai daug labiau susiję su mūsų vidiniais įsitikinimais, emociniais žaizdomis ir ankstyva patirtimi nei su likimu ar atsitiktinumu.

Meilė ar projekcija?

Kai įsimylime, labai dažnai matome ne tikrą žmogų, o savo pačių lūkesčius. Mes projektuojame – tarsi uždedame savo svajonių akinius ir tikimės, kad kitas bus toks, kokio mums reikia. Deja, kai iliuzijos subliūkšta, tenka susidurti su tikruoju žmogaus veidu. Būtent tada prasideda nusivylimai, barniai, o kartais  ir skyrybos.

Dažnai net nesuvokiame, kad renkamės partnerį pagal nesąmoningą modelį: tokį, kuris primena tėvus, vaikystės patirtis ar net senas traumas. Jei augome šeimoje, kur nebuvo artumo, mes galime instinktyviai rinktis partnerį, kuris emocijų nerodo. Jei vaikystėje jautėmės neverti meilės, galime įsimylėti žmogų, kuris mus atstumia.

Pasikartojantys santykių scenarijai

Kodėl tie patys žmonės, skirtingose santuokose, vis atsiduria panašiose situacijose? Todėl, kad dažnai keičiasi tik partnerio vardas, bet ne mūsų vidiniai mechanizmai. Jei netvarkome savo emocinių žaizdų, jos kartosis vėl ir vėl. 

Niekas nepasikeis, jei patys nelabai suprantame, ką iš tikrųjų renkamės. Santuoka – tai ne tik meilė ar aistra. Tai sprendimas, bendras augimas, gebėjimas kalbėtis, susitarti ir keistis. Jei to nėra, santykiai net ir su pačiu tinkamiausiu žmogumi gali griūti.

Kaip išmokti rinktis?

Tinkamas pasirinkimas prasideda ne nuo to, ką kitas žmogus duos mums, o nuo to, kiek mes patys save pažįstame. Savivertė, emocinis sąmoningumas ir gebėjimas aiškiai suvokti savo poreikius yra esminiai dalykai. Kai žinai, ko tau reikia ne teorijoje, o tikrai, tada mažėja šansas apsigauti.

Reikia sustoti ir įvertinti ne tik jausmus, bet ir faktus: kaip žmogus elgiasi, ar jis nuoseklus, kaip jis sprendžia problemas. Meilė, kuri laikosi ant skaidrumo ir atvirumo, turi daug didesnę tikimybę išgyventi. Jei patys nežinome, kas mus skaudina, ko bijome ir ką iš tiesų norime gauti iš santykių, rinksimės netinkamus partnerius vėl ir vėl. Ir tada net geriausias žmogus pasaulyje gali tapti dar viena skausminga istorija.

Po skyrybų: tylos metas ar proga perrašyti scenarijų?

Skyrybos dažnai atrodo kaip pralaimėjimas, bet iš tiesų jos gali būti labai aiškus signalas – kažkas neveikė. Tai ne tik „jis nesuprato manęs“ ar „ji pasikeitė“, o giliau – apie mus pačius, mūsų lūkesčius, baimes ir pasirinkimus.

Laikas po skyrybų yra vienas jautriausių, bet kartu ir vienas svarbiausių etapų. Tai metas, kai galime labai sąžiningai atsigręžti į save: kodėl leidome tam santykiui taip vystytis? Ką nutylėjome? Ką ignoravome? Ką norėjome pakeisti kituose, bet nebandėme keisti savyje?

Labai dažnai žmonės puola į naujus santykius vos po kelių savaičių. Tačiau skubėjimas – tai bandymas nejausti. Ir kai nejauti, negali išmokti. O kai neišmoksti, klaidos kartojasi. Lygiai taip pat – partneriai. Svarbu leisti sau liūdėti, pykti, išgyventi viską, kas buvo. 

Nereikia skubėti būti tvarkingu žmogumi, kuris greitai atsitiesė. Kartais tik tada, kai iš tiesų išgedime santykius, galime juos paleisti ir nesinešti seno skausmo į naują ryšį. Gal verta pasikalbėti su psichologu, gal padeda rašymas, pokalbiai su artimaisiais. Svarbiausia – nekaltinti vien partnerio. Taip, galbūt jis ar ji padarė daug blogų dalykų. Bet mūsų dalis taip pat buvo ten. Ir tik ją galime iš tiesų keisti. 

Po skyrybų labai naudinga pergalvoti, kokie buvo mūsų nerealūs lūkesčiai, ko mes tikėjomės iš meilės, ko trūko iš mūsų pusės. Kai tai išsigrynina, kitą kartą galime rinktis ne tik širdimi, bet ir sąmone. Meilė nėra apie tai, kad kažkas mus pataisys. Meilė – kai abu jau žino, kad yra visokių dienų, bet vistiek lieka. O tam, kad tai įvyktų, reikia žinoti, kas esam patys. Tik tada galima atpažinti, su kuo verta eiti kartu.