Prisijunkite
Ant pakuotės žalia etiketė, augalo lapelis, užrašai „eko“, „bio“ ar „natūralu“. Kaina, žinoma, dviguba, kartais net triguba. Bet ką ji iš tiesų reiškia? Ar permokame už idėją, o ne už realų kokybės skirtumą?
Vis daugiau žmonių renkasi ekologiškus produktus. Ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl vertybių, nori mažiau chemijos, daugiau gamtos, tvaresnio požiūrio į aplinką. Tačiau kai pradedi gilintis, kas iš tikrųjų slypi po žodžiu ekologiškas, pasidaro ne taip paprasta.
Yra ūkininkai, kurie laikosi griežtų reikalavimų, dirba lėtai, su pagarba žemei. Ir yra gamintojai, kurie ekologišką etiketę naudoja kaip rinkodaros priemonę. Tarp šių dviejų pasaulių yra pirkėjas, kuris dažnai neturi galimybių atskirti, už ką realiai moka.
Ką iš tikrųjų reiškia ekologiškas?
Ekologiškas ūkis turi atitikti konkrečius standartus. Tai reiškia, kad nenaudojami sintetiniai pesticidai, herbicidai, augimo reguliatoriai ar genetiškai modifikuoti organizmai. Gyvuliai turi būti laikomi sąlygomis, atitinkančiomis gyvūnų gerovės principus. Šerti be antibiotikų ir augimo hormonų.
Tačiau vien tai, kad produktas sertifikuotas kaip ekologiškas, dar nereiškia, kad jis yra geresnis maistine prasme. Tyrimai rodo, kad kai kurių maistinių medžiagų kiekiai skiriasi minimaliai. Skirtumas dažniau yra kitur: pesticidų liekanose, poveikyje aplinkai ir ūkininkavimo filosofijoje.
Dalis vartotojų painioja žodį „ekologiškas“ su „sveikesnis“. Tai ne visada ties, nes ekologiškas produktas gali būti ekologiškas ir tuo pačiu stipriai kaloringas, su dideliu cukraus kiekiu ar prastos sudėties, jei tik atitinka gamybos reikalavimus.
Kiek kainuoja būti ekologišku?
Vienas pagrindinių klausimų: kodėl ekologiški produktai kainuoja brangiau. Atsakymas nėra vienareikšmis. Ekologiškas ūkis negali naudoti greitų sprendimų, todėl augalai auga ilgiau, derlius mažesnis, darbo jėgos reikia daugiau. Be to, reikia išlaikyti sertifikatus, atlikti tyrimus, laikytis kontrolės.
Pavyzdžiui, jei įprastas ūkininkas purškia lauką keliais chemikalais ir išgauna maksimalų derlių, ekologiškas ūkininkas turi išsiversti be šios pagalbos. Jis daugiau ravėja rankomis, naudoja natūralias trąšas, turi ilgiau laukti.
Gyvulininkystėje situacija dar sudėtingesnė. Ekologiškas gyvulys negali būti šeriamas įprastais kombinuotais pašarais. O jei suserga – ne visada galima panaudoti greitus vaistus. Tai reiškia ilgiau gydomą, lėčiau augantį, bet natūraliau prižiūrimą gyvūną. Visa tai kelia sąnaudas. O sąnaudos atsiliepia galutinėje produkto kainoje.
Ar viskas, kas pažymėta kaip „eko“, iš tikrųjų tokia ir yra?
Problema ta, kad rinka prisitaiko. Kai tampa aišku, jog pirkėjas pasiruošęs mokėti daugiau už žodį „ekologiškas“, atsiranda vis daugiau bandymų tuo pasinaudoti. Kai kurie gamintojai renkasi terminus, kurie sukuria ekologiškumo įspūdį, bet nėra reglamentuoti – „natūralus“, „be pridėtinės chemijos“, „kaimiškas“ ir panašiai.
Tai nėra melas, bet ir ne visai tiesa. Tokie žodžiai sukuria pasitikėjimą, bet nesuteikia jokios garantijos. Todėl vartotojas, norėdamas būti tikras, turi tikrinti sertifikatus, skaityti etiketes, domėtis kilme. Tai nėra paprasta. Ir ne kiekvienas turi nei žinių, nei laiko tam daryti kasdien.
Kai kurie ūkininkai net atsisako „ekologiško“ ženklo, nes jis reikalauja per daug biurokratijos, o reali nauda – ne visada atperka investicijas. Jie gamina tvariai, be chemijos, bet nebeturi teisės naudoti oficialaus „eko“ žymėjimo. Tai reiškia, kad net ir be ženklo produktas gali būti kokybiškas – o su ženklu ne visada toks yra.
Ar verta mokėti daugiau?
Tai priklauso nuo tavo vertybių. Jei tau svarbu, kad produktas būtų užaugintas be sintetinių priemonių, kad gyvuliai būtų laikomi pagal natūralius ritmus, kad gamta būtų mažiau apkrauta – tada taip. Mokėti daugiau yra pasirinkimas, kuriuo palaikai ne tik produktą, bet ir požiūrį.
Jei tavo tikslas – tik sveikesnis maistas, verta žinoti, kad kartais tą patį galima pasiekti tiesiog pasirenkant vietinius gamintojus, sezoninius produktus, neperdirbtus ingredientus. Tai nėra mažiau vertinga, tiesiog kita strategija.
Reikia įvertinti, kad ekologiškumas turi ir kitą kainą, ne tik piniginę. Tai ilgesnis kelias, daugiau darbo, mažesnis efektyvumas. Ir viskas priklauso nuo to, ar vartotojas pasiruošęs prisidėti prie šio proceso.
Etiketė dar ne viskas
Tikras ekologiškumas yra procesas, ne žodis ant pakuotės. Tai ūkininkų sprendimai, jų pasirinktas tempas, santykis su žeme ir gyvūnais. Bet kai šis žodis tampa pelninga rinkodaros forma, vertė išsikreipia.
Vartotojas gali rinktis: remti tikrą kokybę arba pasiduoti žaliam įvaizdžiui. Tam reikia šiek tiek žinių, šiek tiek dėmesio ir kartais, tiesiog, sveiko klausimo: ar tai, ką matau, tikra?
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti