Undinės daugelį amžių audrina žmonių vaizduotę: 10 intriguojančių faktų apie šias būtybes

Undinių vaizdiniai per šimtmečius smarkiai keitėsi – nuo senovės Asirijos ir Graikijos mitų iki „Disnėjaus“ filmų ar šiuolaikinių undinių pasirodymų akvariumuose. Kartais jos simbolizuoja moterišką jėgą, kitais atvejais – pavojų, kuris slypi po viliojančiu paviršiumi. Vis dėlto viena aišku: undinės – daugiau nei graži pasaka.

Šiandien pažvelgsime, kur iš tiesų prasidėjo undinių legenda, kaip ji kito, ir kodėl net XXI amžiuje mes vis dar trokštame tikėti, kad kažkur vandenyno gilumoje gali plaukti padaras su žvynais, uodega... ir paslaptimi.

Pirmieji mitai apie undines

Undinių sąvoka atsirado prieš tūkstančius metų. Ankstyviausia žinoma į undinę panaši dievybė buvo asirų deivė Atargatis, kuri iš gėdos, netyčia nužudžiusi savo žmogų meilužį, virto undine. Babiloniečių mitologijoje taip pat gyveno Oanas – pusiau žuvies, pusiau žmogaus dievas, mokęs pirmuosius žmones civilizacijos. Šie ankstyvieji vandens dievybių vaizdiniai padėjo pagrindą vėlesniems undinių mitams visame pasaulyje.

Sirenos ir undinės – dažnai pasitaikanti klaida

Daugelis žmonių klaidingai tapatina undines su sirenomis, tačiau jos atsirado kaip skirtingos būtybės. Sirenos graikų mitologijoje iš pradžių buvo vaizduojamos kaip į paukščius panašios būtybės, kurios užburiančia muzika viliojo jūreivius į pražūtį. Ilgainiui, ypač viduramžių Europos mene ir literatūroje, sirenos tapo panašesnės į undines, todėl abi mitologijos susiliejo. Ši transformacija įtvirtino sirenų kaip viliojančių ir pavojingų personažų idėją.

Undinės pasaulio folklore

Legendos apie undines aprėpia įvairias kultūras, kiekviena jų turi savitą interpretaciją:

• Mami Wata, Vakarų Afrika – galinga vandens dvasia, siejama su grožiu, turtais ir vaisingumu, dažnai vaizduojama su gyvate.
• Ningyo, Japonija – į žuvį panaši būtybė, kuri, kaip sakoma, atnešdavo nelaimę arba ilgaamžiškumą, priklausomai nuo to, kaip su ja buvo susidurta.
• Selkiai, keltų mitologija – pavidalą keičiantys ruonių žmonės, galintys nusimesti odą ir tapti žmonėmis ir dažnai įstrigę sausumoje.

Šie įvairūs mitai atspindi ilgalaikį žmonijos susižavėjimą jūra ir paslaptingais jos gyventojais.

Tamsioji undinių mitų pusė

Ne visos undinės buvo geranoriškos. Daugelyje legendų jos vaizduojamos kaip grėsmingos būtybės, viliojančios jūreivius į mirtį. Slavų folkloro rusalės buvo nuskendusių moterų dvasios, kurios persekiojo upes ir ežerus, kartais siekdamos keršto. Panašiai ir škotų mitologijoje gyvenančios Ceasg, dar vadinamos bangų mergelėmis, galėjo išpildyti norus, jei būdavo sugaunamos, tačiau paprastai buvo laikomos nelaimių pranašėmis.

Mergelės, apvylusios pasaulį

Per visą istoriją buvo užfiksuota daugybė undinių stebėjimų. Kristupas Kolumbas pranešė, kad savo kelionių metu matė undines, nors greičiausiai tai buvo lamantinai arba jūros karvės. XIX amžiuje  Phineas Taylor Barnum „Fidžio undinė“ – groteskiška taksidermijos apgaulė, kurioje beždžionės liemuo buvo sujungtas su žuvies uodega – daugelį metų klaidino žmones. Šios pasakos rodo gilų žmonijos troškimą tikėti undinių egzistavimu.

Undinės literatūroje ir mene

Undinės jau seniai tapo meno ir literatūros dalimi. Vienas garsiausių jų vaizdinių – 1837metų Hanso Kristiano Anderseno „Undinėlė“, tragiška pasaka apie meilę ir pasiaukojimą. Kitaip nei Disnėjaus ekranizacijoje, Anderseno undinėlė patiria didžiules kančias ir galiausiai ištirpsta jūros putose. Vaizduojamajame mene undinės pasirodė viduramžių bestiariumuose, Renesanso paveiksluose ir romantizuotose Viktorijos laikų iliustracijose.

Holivudas ir undinių evoliucija

Undinės patyrė įvairių transformacijų kine ir televizijoje. Disnėjaus „Undinėlė“ 1989 metais niūrią Anderseno pasaką pavertė spalvinga, gerą nuotaiką keliančia istorija. 1984 metų filmas „Purslai“ išpopuliarino idėją apie undines, bandančias gyventi žmonių pasaulyje, o „Karibų piratų“ frančizėje undinės buvo vaizduojamos ir viliojančios, ir mirtinai pavojingos. Šie vaizdai ir toliau formuoja mūsų požiūrį į undines kaip į draugiškas arba bauginančias.

Mokslas apie undines – ar jos gali egzistuoti?

Nors undinės išlieka tvirtai įsitvirtinusios mitų sferoje, kai kas spėliojo apie galimą jų egzistavimą. Teorijos teigia, kad istoriškai pastebėtos undinės iš tikrųjų buvo klaidingai atpažinti jūrų žinduoliai, pavyzdžiui, lamantinai ar jūros karvės. Kai kurie mokslininkai netgi svarstė, ar legendas apie undines negalėjo įkvėpti vandenyje gyvenantys žmonių protėviai, nors konkrečių įrodymų šiai minčiai patvirtinti nėra.

Šiuolaikinės undinių subkultūros

Undinės yra ne tik mitinės būtybės, jos įkvėpė realaus pasaulio subkultūras. „Mermaiding“ – plaukimas su tikroviškomis undinių uodegomis – tapo populiariu hobiu. Profesionalios undinės pasirodo akvariumuose, renginiuose ir net povandeniniuose šou. Taip pat yra specialių suvažiavimų ir bendruomenių, švenčiančių undinių kultūrą, o tai įrodo, kad susižavėjimas šiomis būtybėmis yra stipresnis nei bet kada anksčiau.

Undinės populiariojoje kultūroje šiandien

Undinėlės ir toliau populiarėja knygose, televizijos laidose ir madoje. Tokiose laidose kaip „H2O: Just Add Water“ ir „Sirena“ nagrinėjami įvairūs požiūriai į undinių legendas, o šiuolaikiniuose romanuose undinės dažnai įsivaizduojamos kaip nuožmios veikėjos. Socialinė žiniasklaida taip pat priėmė undinėlių estetiką, išpopuliarėjo blizgančios undinėlių įkvėptos mados, makiažo tendencijos ir aksesuarai.

Nuo senovės mitologijos iki šiuolaikinės fantazijos undinės simbolizuoja paslaptį, grožį ir pavojų. Nesvarbu, ar tai būtų geranoriškos jūros gynėjos, ar klastingos sirenos, šios kerinčios būtybės ir toliau įkvepia istorijas ir žavi auditoriją. Ar tikite undinėmis? Kuri legenda apie undines jus žavi labiausiai? Pasidalykite savo mintimis žemiau esančiuose komentaruose!