Nuo karo iki žaliosios energijos, ar geopolitiniai iššūkiai išties pristabdys žaliąją transformaciją?

„Energetika ir geopolitika visuomet buvo labai glaudžiai susijusios sritys. Vienos šalys tai žino geriau, kitos – mažiau, na, o mūsų Baltijos regionas tai žino labai gerai. Darkart tuo įsitikinome visai neseniai, kai Rusija 2022 m. vasarįpradėjo plataus masto karą Ukrainoje“, – sako žaliųjų energijos sprendimų bendrovės „Enefit“ rinkos tyrimų ir analizės ekspertė dr. Jūratė Jaraitė-Kažukauskė.

Ji primena, kad tuomet energijos išteklių kainos šovė į neregėtas aukštumas, Europos Sąjunga susidūrė su energetikos krize, o pirmosios reakcijos į ją žaliajam kursui tikrai nežadėjo nieko gero.

„Pirminė reakcija visoje Europos Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, buvo deginti viską, kas dega. Pavyzdžiui, Vilniuje, siekiant apsaugoti gyventojus nuo didelių šildymo sąskaitų ir užtikrinti stabilų šilumos energijos tiekimą, šildymo sezono metu buvo leista deginti mazutą – vieną taršiausių energijos šaltinių“, – atkreipia dėmesį ekspertė.

Tačiau ji pažymi, kad tai buvo tik trumpalaikė reakcija į šoką, o jau šiandien Lietuvos ir Europos Sąjungos energetikos ekosistema atrodo visiškai kitaip.

Keliami dar ambicingesni tikslai

Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo karo pradžios, statistika rodo, kad nepaisant pirminio trumpalaikio atsitraukimo nuo žaliųjų tikslų, investicijos į švarią energetiką ne tik nesmuko, bet žymiai išaugo.

„Su švaria elektros energija susijusios investicijos, palyginti su 2015 m. lygiu, padvigubėjo. Išaugo investicijos ne tik į elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių, bet ir į elektros tinklus bei energijos kaupimo infrastruktūrą. Šios tendencijos akivaizdžios ir Baltijos regione. Pagal dabartinį investicijų lygį galima prognozuoti, kad iki 2030 m. sausumos vėjo ir saulės elektros energijos gamybos pajėgumai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje beveik padvigubės“, – vertina J. Jaraitė-Kažukauskė.

Ji akcentuoja, kad ir Europos Sąjungos lygmeniu žaliojo kurso ambicijos stiprinamos. 2023 m. Bendrija nusprendė, kad iki 2030 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta energija turi sudaryti 42,5 proc. bendrojo galutinio energijos suvartojimo. Anksčiau buvo keliamas 32 proc. tikslas. Atitinkamai savo tikslus peržiūrėjo ir Lietuva – dabar siekiama, kad po penkerių metų atsinaujinanti energija mūsų šalyje sudarytų mažiausiai 55 proc. galutinio energijos suvartojimo.

Energetika – saugumo infrastruktūros dalis

„Enefit“ ekspertės teigimu, greitėjančių pokyčių katalizatoriumi tapo supratimas, kad energetinė priklausomybė nuo nedraugiškų šalių yra tiesioginė grėsmė Europos Sąjungos šalių nacionaliniam saugumui. Šis požiūrio pokytis reiškia, kad investicijos į žaliąją energetiką nebėra tik aplinkosaugos ar ekonomikos klausimas. Jos tapo ir gynybos infrastruktūros dalimi.

Todėl NATO šalių sprendimas didinti gynybos finansavimą nuo 3 iki 5 procentų BVP nereiškia, kad skyrus daugiau lėšų gynybai, mažiau jų liks žaliajai transformacijai.

Donaldo Trumpo administracijos grįžimas su „Drill, baby, drill!“ retorika ir žaliosios energetikos kritika J. Jaraitei-Kažukauskei taip pat nesukelia didelių nuogąstavimų dėl globalių tendencijų. Ji pabrėžia, kad šiandieninė JAV pozicija dažnai kritikuoja atsinaujinančią energetiką kaip „svetimšalę“, nes technologijos daugiausia gaminamos Kinijoje, tačiau globalūs procesai jau įgavo pakankamai didelį pagreitį, kad vienos šalies politikos pokyčiai juos sustabdytų.

„Be to, žaliajai transformacijai padeda ir technologinis progresas. Dirbtinis intelektas, nors ir padidina elektros energijos suvartojimą, gali žymiai prisidėti ir prie energijos taupymo. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad DI gali padėti pramonėje, sunkiai dekarbonizuojamame sektoriuje, sutaupyti net apie 8 proc. energijos“, – sako ekspertė.

Todėl ji pažymi, kad krizės, kariniai konfliktai, kiti reikšmingi geopolitiniai įvykiai gali pristabdyti žaliąjį kursą, tačiau dažniausiai tik trumpuoju laikotarpiu, pirmiausia dėl finansinių prioritetų bei siekiant apsaugoti jautriausias gyventojų grupes.

„Ilgainiui visa tai paspartina perėjimą prie švaresnės energijos. O tai didina mūsų ekonomikos atsparumą, apsaugo ją nuo išorės grėsmių ir nedraugiškų valstybių, turinčių didelius energetinius išteklius“, – apibendrina J. Jaraitė-Kažukauskė.