Pažadėjo daugiau nebesukti laikrodžio: Europos Sąjunga nusprendė prieš 7 metus, bet mes vis dar tai darome

Praėjo septyneri metai. Laikrodis vis dar sukamas. Ir kiekvieną rudenį bei pavasarį žmonės vis klausia – tai kur dingo sprendimas, kuris atrodė neišvengiamas? Kodėl pažadas liko tik pažadu? Kas sustabdė tai, kas turėjo jau veikti?

Atsakymas, kaip dažnai nutinka ES lygmeniu, nėra paprastas. Sprendimas nebuvo atšauktas – jis tiesiog įstrigo. Instituciškai, politiškai, techniškai. Kitaip tariant – viskas, kaip įprasta biurokratijoje, kur žadėti lengviau nei padaryti.

Oficialiai nutarta, bet faktiškai – vis dar nieko

Europos Komisija dar 2018 metais pateikė siūlymą nutraukti laiko keitimo praktiką visoje Europos Sąjungoje. Po plataus viešo svarstymo ir rekordinio skaičiaus atsakymų, virš 4,6 mln.m net 84 proc. apklaustųjų pasisakė už tai, kad laikas nebūtų keičiamas.

Europos Parlamentas 2019 metais pritarė idėjai – balsų dauguma nutarta, kad sezoninis laiko sukimas turi būti panaikintas nuo 2021 metų. Kiekviena šalis narė turėjo pati pasirinkti, kuriuo laiku, vasaros ar žiemos, nori pasilikti.

Bet sprendimo įgyvendinimui reikia vieningo Tarybos sutarimo. Ir būtent čia viskas užstrigo. Kiekviena šalis pradėjo svarstyti atskirai, vienos pasisakė už žiemos laiką, kitos – už vasaros. Kai kurios – nespėjo apsispręsti. Taip vietoj bendros tvarkos kilo grėsmė, kad Europos viduje vėl atsiras laiko zonų mišrainė.

Nacionaliniai interesai prieš bendrą logiką

Vieningos pozicijos stoka tapo pagrindine kliūtimi. Prancūzija linkusi pasilikti vasaros laiką, Suomija – žiemos. Ispanija žada atsisakyti laiko keitimo, bet nori pertvarkyti visą savo laiko zoną. Estija laukia bendro ES sprendimo, o Vokietija vengia skubotų žingsnių.

Lietuvoje 2018 metais vyko viešos diskusijos – buvo siūloma likti prie vasaros laiko, bet vėliau sprendimo priėmimas atidėtas, laukiant ES bendro sutarimo. Ministerijos viena po kitos atsitraukė nuo aktyvios pozicijos, o politinės valios aiškiai nebeliko.

Rezultatas? Visi laukia visų. O tuo metu laikrodis ir toliau sukasi.

Ekonominiai ir techniniai argumentai – dar viena priežastis vilkinti

Kai kurios šalys susirūpino, kad laiko nesuderinimas tarp kaimyninių valstybių pakenktų transportui, logistikai, finansų sektoriui. Tarkime, jei viena šalis liktų vasaros laike, o kita – žiemos, atsirastų sumaišties net traukinių tvarkaraščiuose ar skrydžių planavime.

Taip pat buvo iškelta techninių sistemų adaptavimo problema – nuo energijos planavimo iki skaitmeninių sistemų sinchronizacijos. Nors tai daugiau pasiteisinimai nei tikros kliūtys, jie vis dar kartojami politiniuose debatuose.

Lietuva – tarp laukiančiųjų, bet jau nieko nebespaudžiančių

Lietuva 2018-2019 metais aktyviai dalyvavo diskusijoje. Buvo viešų konsultacijų, energetikos bei sveikatos specialistų pasisakymų, net Seimo narių bandymų inicijuoti oficialią poziciją. Bet kai ES sprendimų priėmimas sustojo, Lietuvos politika tiesiog sustingo.

Šiuo metu nėra aktyvaus plano šį klausimą spręsti savarankiškai. Kalbėti apie pasirinkimą tarp žiemos ar vasaros laiko – nebemadinga. Viskas palikta ES bendram susitarimui, kurio terminai neaiškūs, darbotvarkė – tuščia, o valstybių pozicijos – išsiskyrusios.

Taigi, kur dingo sprendimas? Atsakymas – į stalčių

Oficialiai idėja atsisakyti sezoninio laiko keitimo Europos Sąjungoje vis dar galioja – ji nebuvo atšaukta ar paneigta. Tačiau praktikoje joks konkretus sprendimas iki šiol nepriimtas.

Procesas sustojo tarp valstybių narių skirtingų nuomonių ir laukimo bendro sutarimo. Kiekviena šalis turėjo pasirinkti, kuriuo laiku, vasaros ar žiemos, pasilikti, tačiau vieningos pozicijos neatsirado. Dėl to bendras sprendimas nebuvo įgyvendintas.

Šiuo metu nėra jokių naujų datų ar terminų, kada klausimas būtų vėl įtrauktas į Europos institucijų darbotvarkę. Kol situacija nesikeičia, sezoninis laiko sukimas išlieka galioti visoje Europos Sąjungoje, įskaitant ir Lietuvą.