Profesorius Algis Mickūnas rėžė atvirai: tik dabar suprantu, kada iš tikrųjų prasideda gyvenimas

Šimtus mokslininkų išugdęs 92-ejų profesorius yra tikras įkvėpimas, rodantis, kad klausytis savo širdies balso – vienas geriausių sprendimų, kurį gali priimti žmogus. Savo tikėjimu ir meile jis sujungia skirtingų kartų, tautybių, religijų ir pažiūrų žmones visame pasaulyje.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis ir daugybėje šalių paskaitas skaitantis Ohajo universiteto profesorius dr. A. Mickūnas puikiai pažįstamas ir VILNIUS TECH bendruomenei – jis kone kasmet atvyksta dėstyti Kūrybinių industrijų fakulteto studentams.

Šiemet paskaitų ciklą „Komunikacija ir kūrybinė vaizduotė“ pristatęs profesorius rado laiko ir įkvepiančiam pokalbiui, kurio metu pasidalijo mintimis apie mokytojo pareigą ir gebėjimą kurti bendrystę, drąsą gyventi ir netikėtumus, kurie neretai pasirodo esantys didžiausios likimo dovanos.

Profesoriau, esate užauginęs daugybę studentų kartų. Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinį jaunimą? Kas jiems įdomu, o kas – nebe?

Viskas priklauso nuo mokytojo. Būna, kolegos profesoriai skundžiasi, kad studentai yra blogi – jie nieko nenori, nesidomi, neskaito, jiems niekas nerūpi. Tuomet jų klausiu: o ką studentai pasakytų apie jus? Jie pasakytų tą patį.

Reikia ne sakyti, kad studentai tingi ir neklauso, o suvokti, kaip su jais susikalbėti ir kaip kalbėti, kad jie klausytų.

Rodos, jums tokių problemų nekyla – jūsų studentai klauso ištempę ausis. Kaip jums pavyksta užmegzti tokį ryšį ir sujungti skirtingas kartas?

Svarbiausia yra dialogas. Man sekasi, nes aš visuomet klausausi studentų – kai jais domiesi, jie nori kalbėtis. Esu išugdęs daugiau nei šimtą profesorių, su visais jais bendravau dieną ir naktį, nepaisant nieko. Esu atviras ir po paskaitų – užuot išsiskirstę, einame į kavinę, ten kalbamės ir diskutuojame toliau.

Be to, nebijau klysti, nes visi klystame, nebijau, kad kas nors mane pataisys. Mokosi ne tik studentai – visuomet mokausi ir aš, mokomės vieni iš kitų. Tai yra mano darbo dalis.

Vis dėlto nemažai žmonių, ypač jaunų, bijo diskutuoti, užduoti klausimus ir dalytis savo mintimis, nes nenori nuskambėti kvailai ar naiviai ir būti sukritikuoti.

Aš nekritikuoju studentų, nesakau, kad jie neišmoko, ne taip suprato ar neteisingai mąsto. Studentą, kuris ką nors parašo ar pasako, pagiriu, pabrėžiu, kad tai labai svarbu ir ypatinga, raginu pasitarti, kaip temą būtų galima plėtoti toliau.

Kai nuvažiuoju į kitą šalį, pirmiausia klausiu žmonių, kaip jie gyvena, kaip mąsto, kokios jų tradicijos, ką valgo ir t. t. Kai supranti jų pasaulį, gimsta galingas dialogas.

Keliaujate labai daug – Lietuva yra viena iš daugybės šalių, į kurią vykstate dalytis savo žiniomis, patirtimi ir išmintimi. Ar dėstydamas pastebite ryškių skirtumų tarp skirtingų šalių jaunimo? Ar juos, nepriklausomai nuo tautybės, pilietybės, religijos ir kultūros, jaudina, domina ir neramina panašūs bendražmogiški dalykai?

Pirmiausia reikia suprasti, kad visi esame žmonės, nepaisant to, kaip mus apibūdina kiti ar kaip mes juos nusakome. Reikia vengti etnocentrizmo, rasizmo, net religinių barjerų ir nenusiteikti taip, tarsi jei kiti mąsto kitaip, mes nebegalėtume vieni kitų suprasti. Kai pripažįstame, kad esame tokie patys, nepaisant odos spalvos, kalbos ir kitų skirtumų, susikalbėti tampa lengva. O pasikalbėti turime, nes nė vienas nesame absoliučios tiesos žinovai ir išminčiai.

Atrodo, kad tikrai tikite tuo, ką darote, ir tuo mėgaujatės. Daugybė žmonių, rinkdamiesi profesiją, blaškosi tarp dviejų polių: ar rinktis gerai apmokamą, perspektyvų darbą, net jei jis neteiks džiaugsmo, ar mylimą, dominančią sritį, net jei ji negarantuoja finansiškai patogaus gyvenimo. Tai suderinti pavyksta ne visada.

Pagrindinė taisyklė: jeigu tavo karjeros sritis sutampa su tavo gyvenimo aistra, niekada nedirbsi.

O jūs ar dirbate?

Aš esu mokytojas. Nieko nedirbu ir daugiau nieko nenoriu, tik skaityti, mokytis, kalbėtis, dalytis. Manęs klausia: „Kiek tu uždirbi?“ Man nerūpi (juokiasi). Būti filosofijos dėstytoju – mano malonumas, už kurį dar ir moka.

Dabartinė vartotojiška visuomenė dažnai koncentruojasi į apčiuopiamus, materialius dalykus – pinigus, daiktus, pasiekimus, titulus, tačiau kartu labai ilgisi prasmės jausmo. Kas jums pačiam yra prasmė?

O ką su tais turtais darysi? Man prasmė – būti mokytoju ir pačiam be perstojo mokytis. Šiuo metu man labai įdomi astronomija, kosmosas, tad nuolat diskutuoju su astronomais, o tuo, ką išmokstu, dalijuosi su studentais. Aš pats nieko ypatingo neturiu, tačiau pasaulis yra labai įdomus, todėl noriu jį atverti ir tuo pasidalyti.

Geriausias tyrinėtojas turi būti ir geriausias mokytojas – jis turi dalytis tuo, ką atranda, o ne tik sėdėti savo laboratorijoje. Dažnai sakau, kad mokytojas yra kaip alpinistas, vedantis žmones į kalnus: jis nelipa per juos, o kelia juos kuo aukščiau virš savęs. Tokia yra mano pareiga ir tikslas – mokyti, vesti ir kelti kitus. Tai man suteikia džiaugsmo.

Pavyzdžiui, savo doktorantus visada stengiuosi „stumti“ į aukštybes. Kai rašau kokią knygą ar straipsnį, raginu ir juos prisidėti, kad jų pavardės būtų šalia manosios – tai padeda jų karjerai. Dabar prižiūriu doktorantus iš VILNIUS TECH – prisidėsiu prie jų darbų ir tarsimės, kaip juos publikuoti.

Be to, prieš maždaug penkerius metus su Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos mokiniais pradėjome jaunimo sambūrį. M. Katiliškio bibliotekoje buvo sukurtas mano archyvas, įsteigtas filosofijos centras, su gimnazistais ėmėme rengti konferencijas. Jie rengia pranešimus tam tikra tema, o vėliau apie tai diskutuojame. Visus penkių konferencijų pranešimus, kurių yra beveik 60, suredaguosime ir išleisime, kad mokiniai jaustų: mes esame svarbūs. Ši knyga, dalyvaujant keliems Pasvalio mokiniams ir mokytojams, bus pristatyta Knygų mugėje.

Akivaizdu, kad esate atradęs savo pašaukimą. Kaip jums tai pavyko?

Radau neieškodamas. Kadaise turėjau draugę Čikagoje, kuri vakarais lankydavo mokyklą. Ką tuo metu turėjau daryti? Vaikščiodavau. Kartą eidamas pamačiau universitetą ir užėjau. Ten siūlė atviras paskaitas – kalbų, sociologijos, filosofijos. Pagalvojau: kodėl ne, ir užsirašiau, nors buvau seniai baigęs inžinerijos mokslus ir jau dirbau. Praėjo semestras – įdomu. Kitas semestras – dar įdomiau. Mokiausi dėl malonumo, dėl įdomumo, be jokio tikslo, kol įgijau filosofijos bakalauro laipsnį. Tuomet gavau pakvietimą Vokietijoje studijuoti magistrantūroje. Galvojau, kad čia pastudijavęs grįšiu į inžineriją, bet paskui man pasiūlė doktorantūros stipendiją JAV.

Kaip manote, kas galiausiai nulemia mūsų gyvenimo kryptį – likimas, netikėtumai, aplinkybės, ar vis dėlto viskas priklauso nuo mūsų pačių sprendimų?

Daug kas veikia tavo likimą, bet tu gali to atsisakyti. Buvau inžinierius, manęs laukė gera karjera. Prieš tai gerą karjerą galėjau padaryti kariuomenėje, kurioje siūlė pasilikti. Tuomet buvau devyniolikos, o trisdešimt devynerių būčiau išėjęs į pensiją ir galėjęs daryti, ką tik noriu. Bet nusprendžiau apžiūrėti pasaulį ir galbūt surasti kitą karjeros kelią.

Visa tai nutiko netyčia užėjus į universitetą – juk jei būčiau ėjęs kita gatvės puse, ten nebūčiau užsukęs. Gyvenimas yra staigmena, pilnas netikėtumų ir galimybių.

Vis dėlto baimė, kad surizikavęs suklysi, priimsi netinkamus sprendimus ir nebegalėsi atsukti laiko, kamuoja daugybę žmonių. Ar dėl to verta atsisakyti įdomių avantiūrų ir laikytis griežto gyvenimo plano?

Tokiu atveju tu labai susiaurėji – neturi ir nematai nieko kito, tik tą planą. Jis vis tiek nebūna įgyvendinamas, nes juk egzistuoja aplinka ir santykiai su kitais, kurie mus veikia.

Kita vertus, avantiūros į gyvenimą įneša daug nežinomybės, kuri kartais kelia malonų jaudulį, kartais – nerimą. Šiuo metu jo, dėl įvairių globalių problemų ir nestabilios geopolitinės padėties, yra itin daug. Kaip jūs patartumėte dorotis su nežinomybe? Kaip ją priimti?

Reikia suvokti, kad įvykiai, kurie dabar atrodo baisūs, vėliau išsisemia. Ilgainiui praeina viskas.

Yra tokia Zen pasaka. Jaunuolis prašo tėvo nupirkti arklį. Tėvas sako: „Ai, vaikeli, tau nereikia.“ Sūnus atkakliai prašo. Ką bedarysi – tėvas nupirko. Jaunuolis džiaugiasi, tėvas džiaugiasi, kad jam patinka. Jis klausia Zen meistro: „Ar negerai?“ O tas atsako: „Pamatysim.“

Viskas klostosi gerai, jaunuolis jodinėja, bet kartą nukrenta nuo arklio ir susilaužo koją. Tėvas sako: „Oi, kaip blogai, kad nupirkau arklį, dabar vaikas susilaužė koją.“ Zen meistras vėl sako: „Pamatysim.“

Kyla karas. Jaunus žmones kviečia kariauti, bet jaunuoliui nereikia eiti į karą, nes jis susilaužęs koją. Tėvas sako: „Oi, kaip gerai, kad nupirkom jam arklį, gerai, kad susilaužė koją, dabar nebereikės į karą.“ Zen meistras dar kartą sako: „Pamatysim.“ Taigi nieko gyvenime negali numatyti – o gal ir nereikia.

Iš jūsų žodžių atrodo, kad gyvenimui reikalingas atvirumas ir drąsa pasiduoti jo tėkmei. Ar ir jūs nesistengiate nieko numatyti – tiesiog einate vedinas smalsumo ir širdies balso?

Einu ten, kur pasaulis veda. Man viskas įdomu, viskas džiaugsminga. Aš nemoku pykti. Jei bandau supykti, galiausiai užpykstu ant savęs – sakau: tu durnas, ar ką? Ko taip šokinėti, pykti… Kaip kaime sakydavome – virš bambos neiššoksi.

Be to, mes visi turime du gyvenimus: antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyvenimą turime tik vieną.