Renkame valdžią, o gal tik leidžiamės valdomi? Atsakymas, kurio nenori girdėti nei vienas politikas

Lietuva taip pat laikoma demokratine valstybe, kurioje žmonės, teoriniu požiūriu, valdo valstybę per rinkimus, referendumus ir pilietinį dalyvavimą. Tačiau kyla svarbus klausimas: ar tai reali liaudies valdžia, ar tik simbolinis dalyvavimas valdžios formavime?

Šiandien vis daugiau Lietuvos gyventojų pradeda abejoti, ar jų balsas iš tikrųjų ką nors lemia. Nors rinkimai organizuojami reguliariai, o Konstitucijoje aiškiai nurodyta, kad suverenitetas priklauso tautai, reali politinė valdžia dažnai lieka uždarame politikų, verslo grupių ar interesų tinklų rate. 

Tokie reiškiniai kaip rinkiminiai pažadai, kurie vėliau neįgyvendinami, ar korupcijos skandalai mažina žmonių pasitikėjimą valdžia ir demokratijos veikimu.

Visuomenėje tvyro dviprasmybė, iš vienos pusės, žmonės turi teisę rinktis, dalyvauti politikoje, išsakyti savo nuomonę, bet iš kitos pusės – daugelis jaučiasi tarsi būtų tik stebėtojai, o ne sprendimų priėmėjai. 

Ši įtampa tarp formalaus dalyvavimo ir realios įtakos kelia svarbų klausimą: ar iš tikrųjų mes, kaip piliečiai, valdome valstybę, ar tik leidžiame kitiems mus valdyti mūsų vardu?

Rinkimai – galimybė ar fikcija?

Rinkimai yra pagrindinis demokratijos įrankis, leidžiantis piliečiams išreikšti savo valią ir deleguoti valdžią išrinktiems atstovams. Tačiau rinkimai dažnai tampa tik periodine procedūra, kuri nesukuria tikros atsakomybės grandinės tarp piliečių ir politikų. 

Rinkėjai pasirenka iš jau atrinktų kandidatų, kuriuos dažnai remia partijos su giliomis struktūromis ir finansiniais resursais. Net jei žmogus nori pokyčių, jis dažnai susiduria su tuo pačiu rinkimų sąrašu, tuo pačiu „veidų“ repertuaru.

Rinkiminė retorika yra dar viena problema. Politikų pažadai neretai būna neaiškūs, neapibrėžti ar tiesiog neįgyvendinami. Po rinkimų dažnai pasigirsta frazė: „ne viskas priklauso nuo mūsų“. 

Tačiau šis požiūris diskredituoja pačią demokratijos esmę. Jei išrinkti atstovai negali įgyvendinti rinkėjų valios, tai kas tada tikrai priima sprendimus?

Be to, rinkimuose vis mažiau dalyvauja jaunimas ir aktyvusis vidurys, kuriems politika atrodo tolima, neveiksminga ar net korumpuota. Tokia tendencija veda prie užburtos grandinės: mažas dalyvavimas leidžia įsitvirtinti senoms politinėms jėgoms, kurios dar labiau tolsta nuo piliečių poreikių.

Pilietinis aktyvumas – silpnoji grandis

Teoriškai, žmonės gali daryti įtaką ne tik rinkimų metu, bet ir per peticijas, pilietinius judėjimus, dalyvavimą savivaldoje. Tačiau praktika rodo, kad pilietinis aktyvumas Lietuvoje vis dar silpnas. Daug žmonių nepasitiki nei valdžia, nei savimi, jie nemano, kad gali ką nors pakeisti.

Dėl to viešasis diskursas dažnai apsiriboja skundais socialiniuose tinkluose ar komentaruose po straipsniais. Tuo tarpu realus įsitraukimas, rašymas politikams, dalyvavimas posėdžiuose, pilietinių iniciatyvų kūrimas, išlieka ribotas. 

Dalis visuomenės įsigyvena į pasyvaus stebėtojo poziciją: „valstybė ne mūsų, mes čia tik gyvenam“.

Institucijos taip pat nėra linkusios skatinti žmonių įsitraukimo. Neretai viešieji svarstymai vyksta formaliai, su mažu skaidrumu ar įsiklausymu. Kai žmogus nesulaukia jokios reakcijos į savo pasiūlymą ar laišką, jis nusivilia ir pasitraukia.

Kas iš tiesų valdo valstybę?

Realioji galia dažnai slypi ne Konstitucijoje ar įstatymuose, o institucijų užkulisiuose, kur sprendimus lemia politiniai mainai, verslo įtaka, biurokratiniai susitarimai. Politika tampa ne viešųjų interesų atstovavimo, o tam tikrų grupių įtakos įtvirtinimo arena.

Taip atsiranda dviejų greičių valstybė. Viena – oficialioji, kurioje viešai deklaruojama žmonių valdžia, ir kita – nematoma, kurioje iš tikrųjų priimami sprendimai. Šis neatitikimas sukuria atotrūkį tarp piliečio ir valstybės. Kai kuriems atrodo, kad viskas nuspręsta viršuje, be jų žinios ar sutikimo.

Korupcija, nepotizmas, interesų konfliktai dar labiau stiprina įspūdį, kad valstybė – tai ne piliečių bendra nuosavybė, o uždaras klubas, kuriame svarbiausia yra ryšiai, lojalumas ir gebėjimas manipuliuoti sistema.

Ką galime keisti?

Nepaisant visų išvardytų problemų, demokratija – tai ne baigtinė būsena, o nuolatinis procesas. Jei piliečiai nori turėti realią įtaką, jie turi būti ne tik rinkėjai, bet ir aktyvūs dalyviai. 

Būtina ugdyti politinį raštingumą, domėtis, kas ir kaip priima sprendimus, kelti klausimus, nebijoti kritikuoti ir reikalauti atsakomybės.

Tiek švietimo sistema, tiek žiniasklaida, tiek politinės partijos turi skatinti dialogą, o ne jį imituoti. Tik tuomet galėsime kalbėti apie tikrą piliečių valdžią, o ne jos iliuziją.

Ar Lietuvoje žmonės valdo valstybę? Iš principo – taip, bet labai ribotai ir dažnai tik formaliai. Kol piliečiai nesijaučia atsakingi už sprendimus, o politikai nesijaučia atsakingi prieš juos, tol tikroji demokratija liks teorine sąvoka. 

Tik nuo mūsų priklauso, ar būsime tik stebėtojai, ar aktyvūs savo šalies šeimininkai. Ir tai nėra vienkartinis veiksmas, o kasdienė atsakomybė.