Stebinantis stereotipas apie stiprias moteris: grėsmė, griaunanti šiuolaikinių moterų gyvenimus

Apie tai, kodėl „stiprios moters“ kultas gali vesti į išsekimą, vienišumą ir kaltę dėl savo jausmų, pasakoja šeimos ir holistinė psichologė Anna Bohomolets.

Psichologės teigimu, „stiprios moters“ idėja neatsirado tuščioje vietoje – tai istorijos ir kultūros produktas.

XX amžiuje, karų, totalitarinių režimų ir ekonominių krizių sąlygomis, moterys masiškai perėmė šeimos išgyvenimo funkcijas: jos dirbo, augino vaikus, rūpinosi ūkiu, dažnai neturėdamos vyrų paramos, nes šie kariavo arba žuvo. Taip „stipri moteris“ tapo išgyvenimo archetipu. Jos stiprybė slypėjo gebėjime pakelti, ištverti ir netyliai tempti viską ant savo pečių.

XXI amžiuje šis įvaizdis transformavosi į socialinę normą.

Šiuolaikinėje žiniasklaidoje, korporatyvinėje kultūroje ir net populiariojoje psichologijoje „stipri moteris“ – tai ta, kuri su viskuo susitvarko viena, „gali viską“, nerodo silpnumo ir neleidžia sau sustoti.

Kodėl šis kultas gali kenkti?

Būtent čia, anot psichologės, ir atsiranda paradoksas: tai, kas kadaise gelbėjo, šiandien tampa spąstais.

Iš psichologijos perspektyvos šie spąstai vadinami vaidmenų konfliktu. Lyties sociologijoje tai aprašoma kaip „double burden“ – dviguba našta. Moteris turi būti ir profesionalė, ir mama, ir partnerė, ir „stipri“. Tai veda į lėtinį stresą, perdegimą ir psichosomatinius sutrikimus.

Tyrimai rodo, kad šiuolaikinėse visuomenėse moterys dažniau patiria padidėjusį nerimą ir depresiją būtent dėl nematomo lūkesčių spaudimo – būti nepriekaištingu stiprybės pavyzdžiu.

Iš archetipinės perspektyvos „stipri moteris“ – tai tarsi amazonės ar kovotojos atspindys, moters, kuri kovoja už išlikimą. Tačiau moters psichikos pilnatvę sudaro ne vien šis archetipas: joje yra ir globėja, kūrėja, mylimoji, išmintinga vedlė. Kai moteris sutapatinama tik su vienu – stiprybės – archetipu, jos vidinis pasaulis skurdinamas, silpnėja ryšys su kitomis savo asmenybės dalimis.

Tikroji moters stiprybė slypi vientisume. Ji nėra apie tai, kad „neverkiu“, „nieko nereikia“ ar „visada esu geležinė“. Priešingai – stiprybė yra gebėjimas pripažinti savo pažeidžiamumą ir laikyti jį resursu, o ne trūkumu.

Gebėjimas būti silpnai – būtinybė?

Neuropsichologiniai tyrimai patvirtina: gebėjimas verkti, prašyti pagalbos ir dalintis išgyvenimais yra natūralūs nervų sistemos reguliacijos mechanizmai, o ne silpnumo ženklas.

„Stiprios moters“ įvaizdis tampa žalingas tada, kai jis tampa vieninteliu leistinu gyvenimo scenarijumi. Tuomet moteriai tarsi atimama teisė jausti visą emocijų spektrą ir rinktis skirtingus vaidmenis skirtingais gyvenimo etapais.

Šiandien visuomenei reikia ne „geležinių ledi“, o pilnaverčių, vientisų asmenybių, kurios gali būti įvairios: kartais švelnios, kartais tvirtos, kartais ryžtingos, kartais pažeidžiamos. Šiuolaikinė moters stiprybė – tai ne ištvermė bet kokia kaina, o gebėjimas išlikti savimi pasaulyje, kuris vis dar bando nurodyti, kokia ji „turi būti“.