„Tėtis vietoj sąsiuvinių įsidėjo dešrainius“ – prisiminimai, kurie pavertė Rugsėjo 1-ąją ypatinga diena

Čia renkamės su tais pačiais jausmais, didelėmis gėlėmis rankose ir nežinojimu, ko tikėtis. Nors pasaulis gerokai pasikeitė, kai kurios emocijos išlieka tokios pat ir būtent todėl jų prisiminimai tampa svarbia pokalbių dalimi šeimose.

Pasakojimai apie tai, kaip patys sutikome Rugsėjo 1-ąją, vaikams atveria žmogiškesnę tėvų pusę. Staiga mama ar tėtis tampa ne tik tais, kurie nuolat skubina, primena pamokas ar kalba apie atsakomybę, bet ir vaikais, mažais, nedrąsiais, su kuprine ant pečių. 

Tokie prisiminimai sukuria artumą, leidžia vaikams suprasti, kad ir jų tėvai buvo tokie pat nesaugūs, sumišę ar linksmi pirmąją mokslo metų dieną.Šeimos ritualai gimsta ne iš tobulumo, o iš nuoširdžių pasidalinimų. 

Kai kurie tėvai dalijasi, kaip kartą pamiršo gėles, kiti – kaip visai nenorėjo eiti į mokyklą. Dar kiti prisimena kvapus - aktų salės orą, kur maišėsi naujų knygų ir dažų kvapas, ar šviežiai nupjautos žolės laukimo jaudulį. Šie pasakojimai yra ne tik apie mokyklą, bet ir apie šeimos atmintį, kurios dalimi tampa ir naujos Rugsėjo 1-osios vaikams.

Tėvai su gėlėmis ir jauduliu

Dauguma tėvų prisimena, kad net ir tada, kai gyvenimas buvo paprastesnis, pirmoji rugsėjo diena vis tiek turėjo tą ypatingą jaudulį. Vieni pasakoja, kaip mamos pindavo kasas ir lygindavo uniformą dar prieš aušrą. 

Kiti – kaip pusryčiai tą rytą tiesiog „nelindo“, nes pilve skraidė neaiškūs drugeliai. Kai kurie jau būdami trečiokais vis dar jautė tą šventinį nerimą, gal dėl naujos mokytojos, gal dėl klasės draugų, kurių buvo nematyta visą vasarą.

Kai kurie prisiminimai išliko keistai ryškūs – tarsi fotografijos. Kaip klasės draugas pametė kuprinę viduryje šventės ar kaip aktų salėje nutilus muzikai kažkas garsiai čiaudėjo. 

Tėvai šiuos nutikimus pasakoja ne dėl juoko, o tam, kad parodytų – niekas tobulai neįžengia į mokslo metus, ir tai yra visiškai normalu.

Kuklios šventės, bet nuoširdžios emocijos

Kai kurios Rugsėjo 1-osios, kurias prisimena tėvai, buvo visai be šurmulio. Jokių šou, fejerverkų ar scenarijų, tiesiog trumpa rikiuotė, keli žodžiai iš direktoriaus ir grįžimas į klasę. 

Vis dėlto, būtent tai įsirėžė atmintyje yra šilti mokytojų veidai, nauji sąsiuviniai ant suolo ir net pirmoji mokyklinė taisyklė, kurią išmokdavo visi: „nesikalbėti per pamoką“.

Daugelis tėvų tvirtina, kad ne aplinka darė įspūdį, o tai, kaip jautėsi viduje. Tą rytą jiems atrodė, kad prasideda kažkas labai rimto, tarsi būtų žengtas pirmas žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Ta nuotaika išliko ilgam, net jei po to sekančios dienos buvo pilnos paprastumo.

Juoko ir klaidų akimirkos

Kai kurie tėvai pasakoja apie mažas dramas, kurios šiandien kelia juoką. Pavyzdžiui, kaip apsirengė ne ta uniforma, nes brolis ją supainiojo su sava. Arba kaip pasiklydo mokykloje ir vietoj savo klasės nuėjo į devintokų kabinetą. 

Tokios istorijos vaikams labai patinka, jos griauna įsivaizdavimą, kad tėvai viską darė be klaidų. Būtent šios klaidos padeda vaikui jaustis saugiau. Jei tėtis, būdamas pirmokas, į kuprinę įsidėjo du dešrainius vietoj sąsiuvinių, vadinasi, ir pats gali nebijoti suklysti. 

Tėvų prisiminimai tampa tarsi nematomu apsiaustu, kuris apsaugo vaiką nuo spaudimo būti tobulam.

Kaip šiuos pasakojimus paversti šeimos tradicija?

Daugelis tėvų sako, kad Rugsėjo 1-oji yra puiki proga papasakoti savo mokyklines istorijas. Galima tai paversti kasmetiniu ritualu, per vakarienę, grįžus iš šventės, kiekvienas šeimos narys pasidalina vienu smagiu ar jautriu prisiminimu. 

Tokiu būdu vaikas ne tik geriau pažįsta savo tėvus, bet ir jaučiasi toje dienoje ne vienas. Kartais, užuot kalbėję pamokslus apie pareigas, tėvai gali tiesiog prisiminti, kaip patys norėjo išsisukti nuo namų darbų ar užmiršo sąsiuvinius. 

Tai kuria bendrą kalbą, iš kurios gimsta tikras artumas. O juk būtent to labiausiai ir reikia Rugsėjo 1-ąją – dieną, kai viskas atrodo nauja ir šiek tiek nejauku.