Žmogaus kūnas vis dar gyvena džiunglėse: gyvenimas mieste sukelia stresą, kurio nesuvokiame

Evoliuciniai antropologai pastebi, kad gyvename aplinkoje, kuriai biologiškai nesame iki galo pasirengę. Žmonėms natūraliau būti lauke, tarp medžių ir atviros erdvės, o ne tankiai užstatytuose miestuose. Kai žalumos mažai, net trumpas atsitraukimas nuo tempo tampa sunkus.

Tyrėjai Colin Shaw ir Daniel Longman apžvelgė daugybę darbų ir rado bendrą giją. Jie teigia, kad šiuolaikinis stresas kyla iš neatitikimo tarp senos žmogaus prigimties ir naujų sąlygų. Tai paaiškina, kodėl net smulkūs dirgikliai ilgam išaugina nerimą ir nuovargį.

Kūnas gyvena praeityje

Mūsų protėviai stresą patirdavo retai, bet labai intensyviai, kai reikėdavo bėgti nuo plėšrūno ar jį atbaidyti. Tokia kova suaktyvindavo nervų sistemą, raumenis ir širdį, o pojūčiai aštrėdavo akimirksniu. Pavojui pasitraukus, sekdavo ilgas poilsis, miegas ir kūno atsistatymas, todėl organizmas spėdavo visiškai atsigauti.

Dabar mechanizmas tas pats, tik liūtų vietą užėmė elektroniniai laiškai, terminai ir konfliktai. Organizmas į pokalbį su vadovu, partneriu ar triukšmą gatvėje reaguoja kaip į grėsmę. Tačiau realios iškrovos nėra, todėl streso hormonai gali cirkuliuoti visą dieną ir naktį.

Miestų dirgikliai ir pasekmės

Kasdien mus supa daugybė mažų signalų, kurie nuolat palaiko budrumą. Triukšmas, eismo spūstys, dirbtinė šviesa vakare, reklamos ir informacijos perteklius verčia jaustis įsitempus. Prie šių veiksnių prisideda ir nuolatinis lyginimasis su kitais, kurį skatina socialiniai tinklai.

Tyrėjai įspėja, kad ilgalaikis stresas gali kenkti smegenims ir imunitetui, o taip pat paveikti vaisingumą. Miestuose dažniau fiksuojamas prastesnis fizinis pajėgumas, didesnis nerimo ir depresijos lygis, o kai kur ir trumpesnė gyvenimo trukmė. Prie to prisideda oro tarša, mikroplastikai, prastas miegas ir sėslus gyvenimo būdas.

Kelias į pusiausvyrą

Moksliniai tyrimai rodo, kad laikas gamtoje mažina kraujospūdį ir gerina nuotaiką. Net trumpas pasivaikščiojimas parke, pasėdėjimas prie vandens ar žvilgsnis į žalumą atpalaiduoja nervų sistemą. Kūnas gauna signalą, kad aplinka saugi ir galima nurimti.

Todėl autoriai ragina miestus planuoti taip, kad būtų daugiau žalių erdvių, takų ir vietų ramiai atsikvėpti. Reikia saugoti natūralų kraštovaizdį, mažinti taršą ir skatinti žmones bent dalį laiko praleisti lauke. Tam būtinos ir tylios zonos, kuriose galima pabūti be ekranų ir pareigų. Net maži kasdieniai įpročiai, tokie kaip pietų pertrauka lauke, gali padėti atkurti pusiausvyrą. Suderinę modernų gyvenimą su gamtos artumu galime susigrąžinti sveikesnį ritmą ir ilgesnį atsigavimą.