Kare tankų gali net ir neprireikti: viena paprasta komanda ir visa šalis liks be elektros, ryšio ir pinigų

Daugeliui vis dar atrodo, kad kibernetinis karas – tai kažkas iš filmų. Bet šiandien šios nematomos operacijos jau yra įprasta realybė. Kai kurios valstybės investuoja į šias sritis daugiau nei į fizinę ginkluotę. Nes supranta: jei sustabdysi priešo ryšius, jo pajėgos taps aklos. Jei ištrinsi bankų duomenis – paralyžiuosi ekonomiką.

Šiame kare negirdėti sprogimų, bet pasekmės dažnai dar stipresnės. Niekas fiziškai nežūsta, tačiau visa infrastruktūra gali būti išjungta per vieną mygtuko paspaudimą. Ir tai ne hipotetinis scenarijus – tai jau vyksta.

Kaip veikia šiuolaikiniai kodiniai ginklai

Kibernetinis ginklas tai visai ne ginklų gamykla, o kodu parašyta programa. Ji įsiskverbia į sistemą, stebi, siunčia informaciją, o kartais ir sunaikina. Dabar jau yra ne vienas tūkstantis tokių programų, o žymiausias pavyzdys – „Stuxnet“. Ši kenkėjiška programa, kaip manoma, buvo sukurta JAV ir Izraelio, siekiant sutrikdyti Irano branduolinių reaktorių darbą. Ir tai jai pavyko be šūvio, be įsiveržimo.

Tokių atvejų vis daugėja. Tai gali būti išpirkos virusai, šnipinėjimo programos, net slapta mieganti įranga, kuri aktyvuojasi tik sulaukusi komandos. Ji gali net mėnesius ar metus ramiai tūnoti tinkle, kol ateina metas veikti.

Svarbiausia, kad šios atakos gali būti neaptinkamos. Priešingai nei sprogimas ar užpuolimas, kibernetinis įsibrovimas dažnai nepastebimas, kol jau per vėlu. Ir jis gali būti nukreiptas į bet ką, nuo karinių sistemų iki ligoninių ar vandens tiekimo tinklų.

Ką tai reiškia kariuomenei?

Šiuolaikinės kariuomenės jau seniai nebeveikia tik rankomis ir raumenimis. Jų veikimas priklauso nuo sistemų, kurios sujungtos per tinklus: ryšiai, navigacija, logistika, net dronų valdymas. Jei šios sistemos pažeidžiamos – kariuomenė lieka kaip kūnas be nervų sistemos.

Todėl kariškiai ne tik kaupia ginklus, bet ir investuoja į kibernetinės gynybos padalinius. Kariai ne tik treniruojasi laukuose – jie taip pat mokomi dirbti su kodu, atpažinti virtualius pavojus, net simuliuoti kibernetinius karus. Kai kurie kariniai mokymai dabar vyksta virtualioje realybėje.

Be to, kibernetinė ataka tai puikus būdas išbandyti ribas. Ji gali būti paneigta, sunkiai atsekama, jos autorystė neaiški. Tai leidžia šalims išbandyti viena kitą be oficialaus karo paskelbimo.

Civilinė gynyba – taip pat frontas

Tai ne tik kariuomenės reikalas. Kibernetinės atakos taikosi ir į paprastus gyventojus. Bankai, ligoninės, transporto sistemos – viskas dabar susijungę į vieną tinklą. Ir viskas gali būti pažeidžiama.

Todėl kyla klausimas: ar valstybės pakankamai apsaugo savo gyventojus? Ar žmonės žino, kaip elgtis, jei dingtų internetas, elektros tiekimas ar net mobilusis ryšys? Ar turime planą, jei visos sistemos vienu metu sugestų?

Kai kurios šalys jau organizuoja skaitmeninius sirenų patikrinimus – tarsi kibernetinę civilinės saugos pratybų versiją. Moko gyventojus, kaip atpažinti atakas, ką daryti užklupus skaitmeniniam chaosui. Nes ateities karas gali prasidėti nuo to, kad užstrigo ekranas.

Karas be sprogimų, bet su didžiule galia

Kibernetinis karas neturi fronto linijos. Jis platus, dinamiškas, nuolat keičiasi. Ir jame ne visada laimi tas, kas turi daugiau ginklų, o laimi tas, kuris greičiau galvoja, efektyviau reaguoja ir moka slėptis.

Galima sunaikinti tiltą, bet galima ištrinti informaciją, kad jis kada nors egzistavo. Galima numesti bombą, bet galima užvaldyti priešo dronų tinklą. Ir kai viskas, ką laikome savaime suprantamu, staiga dingsta – suprantam, kad karas seniai ne tik apie tankus.