Prisijunkite
Paskelbė
Ina Jonaitienė
Paskelbta
Kalėdos, kad ir kurioje pasaulio vietoje būtumėte, daugeliui žmonių asocijuojasi su džiaugsmu, šventiškumu, vaišėmis ir buvimu kartu su artimaisiais.
Ši nuotaika galiausiai įgavo vieno veikėjo pavidalą – tai Senasis Kalėdų Senelis (Father Christmas), įkūnijantis linksmą dvasią, dosnią širdį ir „geruosius senus laikus“.
Laikui bėgant ši Kalėdų dvasios personifikacija paplito po visą pasaulį. Skirtingų tautų žmonės ėmė garbinti linksmąjį tautosakos herojų ir kurti savas jo versijas bei pavidalus.
Tačiau kas gi yra Kris Kringle?
JAV ir didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje jis dažniausiai siejamas su Santa Klausu arba Kalėdų Seneliu (Father Christmas) – apvaloku, dosniu klajokliu, žinomu dėl to, kad dovanoja dovanas gerai besielgiantiems vaikams. Tuo tarpu daugelyje Europos šalių jo tapatybė ir išvaizda labiau susijusi su religija – su ankstyvaisiais bažnytiniais veikėjais, vyskupais ir Kristų primenančiais personažais.
Pavyzdžiui, vienas jų yra Šv. Mikalojus iš Myros – graikų kilmės krikščionių vyskupas ir vaikų globėjas. Jo slapto dovanų dalijimo įprotis tapo šiuolaikinio Santa Klauso vaizdinio pamatu.
Nors turime daug įsivaizdavimų apie Kalėdų dvasią, tikroji jos „tapatybė“ iki šiol nėra visiškai aiški. Ar tai Santa Klausas, Šv. Mikalojus, Sinter Klaas ar Kris Kringle? Tikriausiai niekada to nesužinosime visiškai tiksliai, tačiau galime geriau suprasti, kaip ir kodėl šis personažas taip skirtingai vaizduojamas visame pasaulyje.
Toliau sužinosite, kas yra tikrasis Kris Kringle, kaip jis pristatomas įvairiose šalyse ir kokios spalvingos bei skirtingos tradicijos jį supa.
Kris Kringle yra viena iš mažiau žinomų ir mažiau tyrinėtų Kalėdų dvasios „inkarnacijų“, tačiau apie jį žinome keletą svarbių dalykų.
Visų pirma, Kris Kringle personažas labiau susijęs su religija nei daugelis kitų Kalėdų veikėjų. Jo vardas „Kris Kringle“ yra britiškas Pensilvanijos vokiečių žodžio Christkinkle vertimas – tai mažybinė vokiško Christkindl ar Christkind forma. Kitaip tariant, šis vardas remiasi idėja, kad jis yra kūdikėlio Jėzaus personifikacija.
Nors daug šalių Kris Kringle ir Senąjį Kalėdų Senelį jau seniai pakeitė šiuolaikinio Santa Klauso įvaizdžiu, JAV Pensilvanijos „vokiečiai“ (Pennsylvania Dutch) šį vardą vis dar vartoja. Vokiečių kalba kalbančiuose regionuose – Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir kt. – tradicinis Kalėdų dovanų nešėjas yra Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį tam, kad per Kalėdas atneštų dovanų žmonėms.
Kris Kringle, dar vadinamas Christkind („Kristus-vaikas“), dažnai vaizduojamas kaip šviesiaplaukis angeliškas vaikas ar paauglys su sparnais. Jis suprantamas kaip angeliška Jėzaus inkarnacija, kuri atneša dovanas taip, kad niekas jo nepamatytų. Vaikams paprastai neleidžiama jo matyti: tikima, kad jei jie bandys jį „užklupti“, tais metais dovanų negaus.
Manoma, kad būtent Kris Kringle yra atsakingas už tradiciją kabinti kojines virš židinio arba – seniau – tiesiog kamine. Pasak Grigg ir Elliot 1847 m. veikalo Kriss Kringle’s Christmas Tree, ši vokiška tradicija XVI a. buvo pakeista kita – į namus imta įsinešti Kalėdų eglę ir ją pastatyti ant pagrindinio stalo, laukiant kasmetinio Kris Kringle apsilankymo.
Tradiciškai visa šeima kartu įžengia į svetainę atidaryti dovanų, o tėvai vaikams pasako, kad Kristus-vaikelis (Christkind) ką tik išėjo, palikęs dovanas. Kai kuriose kultūrose šį „išėjimą“ simboliškai pažymi mažas skambutis – paprastai jį slapta suskambina vienas iš suaugusiųjų.
Ši idėja, kad stebuklinga būtybė nepastebimai stebi ir atneša dovanas, moderniais laikais iš dalies virto populiariąja Elf on the Shelf tradicija: nedideliu „stebinčio elfo“ žaislu, kurį tėvai pastato namuose, kad jis „prižiūrėtų“ vaikų elgesį.
Daugelis iki šiol Kalėdas švenčiančių žmonių tiki, kad šiuolaikinis Kalėdų veikėjo vaizdinys kilo iš Šv. Mikalojaus iš Myros – ankstyvojo graikų kilmės krikščionių vyskupo, gyvenusio maždaug nuo 270 m. kovo iki 343 m. gruodžio.
Myros apylinkėse Šv. Mikalojus buvo plačiai žinomas kaip „Stebukladarys Mikalojus“, nes, pasak padavimų, jo gyvenime įvyko daug stebuklų. Tačiau jis garsėjo ir tuo, kad slapta dalijo dovanas, ir šis jo dosnumas išgarsino jį tarp tikinčiųjų.
Šv. Mikalojus dažniausiai vaizduojamas apsirengęs tamsiai raudonais vyskupo drabužiais, vienoje rankoje laikantis Šventojo Rašto knygą, o kita ranka darantis kryžiaus ženklą.
Viena garsiausių istorijų apie Šv. Mikalojų pasakoja, kaip jis išgelbėjo tris merginas nuo priverstinės prostitucijos: naktimis jis tris vakarus iš eilės slapta atnešdavo po auksinių monetų maišelį, kad jų tėvas galėtų sumokėti už dukrų kraičius ir ištekinti jas garbingai.
Šis dosnus, vaikų ir vargšų globėjo įvaizdis galiausiai tapo olandiškojo Sinterklaaso, o vėliau – ir Santa Klauso modeliu.
Šv. Mikalojaus diena, dar vadinama Šv. Mikalojaus švente, Vakarų krikščioniškose šalyse (pvz., Bulgarijoje, Belgijoje, Nyderlanduose) švenčiama gruodžio 5–6 d. Tuo tarpu Rytų krikščionių tradicijoje jis minimas apie gruodžio 19-ąją.
Tradiciškai kiekviena šalis turi savus papročius. Pavyzdžiui, Albanijoje Šv. Mikalojus vadinamas Shen’Kolle. Jo šventė minima gruodžio 6-osios išvakarėse, o kita svarbi data – gegužės 9-oji, kai minimas jo relikvijų perkėlimas į Barį; ši šventė albanų vadinama Shen’Kolli i Majit („Gegužės Mikalojus“). Tą vakarą albanai uždega žvakes ir iki pat šventinio vaišių stalo – keptos avienos ir kiaulienos – po vidurnakčio nevalgo mėsos.
Prancūzijoje, priešingai, tradiciškai asilas, prikrautas pintinių su sausainiais, saldumynais ir dovanomis, gruodžio 6-ąją atkeliauja pas vaikus į namus. Šeimos ruošiasi jo ir šventojo atvykimui, pasakodamos istorijas apie Šv. Mikalojų.
Viena populiariausių legendų – apie tris vaikus, kurie paklysta ir užklysta į mėsininko krautuvę. Mėsininkas juos nužudo ir sudeda į statinę sūdyti, tačiau Šv. Mikalojus atkeliauja ir juos atgaivina, sugrąžindamas šeimoms. Taip jis dar labiau įtvirtinamas kaip vaikų globėjas ir gynėjas.
Sinterklaasas – tai olandiškoji Šv. Mikalojaus versija, visiškai paremta graikų vyskupo įvaizdžiu. Jis laikomas vaikų globėju ir dovanų dalytoju.
Paprastai Sinterklaasas vaizduojamas kaip garbaus amžiaus, rimtas, pilnokas vyras su visiškai žilais plaukais ir ilga barzda. Jis vilki ilgą raudoną apsiaustą, po kuriuo dėvi vyskupo arnotą ir raudoną stulą, nešasi auksinę vyskupo lazdą (kryželį). Kai kuriose iliustracijose jis laiko didelę raudoną knygą, kurioje surašyti visų metų bėgyje „gerai“ ir „blogai“ besielgę vaikai.
Taigi, Sinterklaasas išlaiko labai religinį, vyskupo įvaizdį ir gana tiksliai primena senąsias Šv. Mikalojaus ikonografijas.
Vienas didžiausių olandiškojo Sinterklaaso išskirtinumų – jo padėjėjas Zwarte Piet („Juodasis Petras“). Tai tarnas ar pagalbininkas, apsirengęs maurų stiliaus rūbais ir juodu veidu. Pirmą kartą Zwarte Piet paminėtas 1850 m. Amsterdamo mokytojo Jan Schenkman kūrinyje Sint-Nikolaas en zijn knecht („Šv. Mikalojus ir jo tarnas“).
Zwarte Piet dažnai vaizduojamas ryškiais, XVI a. kilmingųjų drabužiais: su nėriniuotu „kamuolišku“ apykakliu ir plunksna papuošta kepure. Tradicijoje jis nešasi maišą su dovanomis ir saldumynais, kuriuos mėto vaikams. Manoma, kad šis paprotys kilo iš minėtos istorijos apie Šv. Mikalojų ir tris merginas, kurioms jis slapta atnešdavo aukso maišelius.
Be to, Zwarte Piet anksčiau turėdavęs beržinę lazdą ar kaminų šluotą iš karklo šakų, kuria bausdavo neklaužadas. Šiandien šis bausmės elementas dažniausiai atsisakytas: jis nebevaizduojamas su lazda, o vaikams nebesakoma, jog bus „išsivežti į Ispaniją“ jo maiše.
Tradiciniame pasakojime Zwarte Piet veidas juodas, nes jis laikomas mauru iš Ispanijos. Kiti aiškinimai sako, kad jis išsitepa suodžiais, kai lipa per kaminus nešdamas dovanas Sinterklaaso vardu.
Santa Klausas – taip pat vadinamas Kris Kringle ar Kriss Kringle – yra plačiai paplitusi modernizuota Kalėdų dvasios versija, kilusi iš Vakarų krikščioniškosios tradicijos. Jis laikomas dovanų nešėju, aplankančiu gerai besielgusius vaikus per Kalėdų išvakares.
Pirmą kartą Santa Klauso personažas išryškėjo Washingtono Irvingo veikale History of New York (1809 m.), kuriame olandiškas Sinterklaas buvo „amerikonizuotas“ į Santa Claus. Taip personažas neteko vyskupo rūbų ir pradėtas vaizduoti kitaip – kaip stambus olandų jūreivis su žalia žiemine striuke ir pypke.
1821 m. anoniminėje poemoje Old Santeclaus with Much Delight, išleistoje knygoje A New-Year’s Present to the Little Ones from Five to Twelve, pirmą kartą aprašyta, kad Santa Clausas keliauja rogiomis, kurias traukia elniai, ir veža pilną rogių dovanų vaikams.
Bėgant laikui Santa Klausas virto dideliu, apkūniu dovanų nešėju, kurį atpažįstame šiandien. Dabartinę jo išvaizdą daugiausia suformavo iliustratorius Thomas Nast, piešęs „Harper’s Weekly“ žurnalui. 1881 m. jis pirmasis pavaizdavo Santa Klausą su raudonu kostiumu – iki tol dažniau matydavome žalius, rusvus ar raudonus religinio stiliaus drabužius, kaip Europoje.
Nasto piešiniuose Santa Clausas iš pradžių buvo pakankamai mažas, kad tilptų nusileisti kaminu, bet vėliau tapo „normalaus“ ūgio. Jam taip pat priskiriama ir Šiaurės ašigalio „būstinė“ – 1866 m. kalėdiniame koliaže buvo parašas „Santa Claussville, N.P.“. 1870-aisiais istorija apie Santa Klauso gyvenimą Šiaurės ašigalyje jau buvo plačiai žinoma.
Seniausias komercinis Santa Klauso vaizdas raudonu ir baltu kostiumu pasirodė 1915 m., kai jį reklamai panaudojo „White Rock Beverages“, siekdami parduoti mineralinį vandenį. Vėliau gerokai paplito klaidingas įsitikinimas, kad Santa Klauso raudoną kostiumą sukūrė Coca-Cola reklamos 1930-aisiais. Iš tiesų tokiu amplua jis jau buvo vaizduojamas XX a. pradžioje, nors Coca-Cola reklamos labai prisidėjo prie šio įvaizdžio išpopuliarinimo.
Ankstyvuose XX a. paveiksluose Santa Clausas daro žaislus mažoje dirbtuvėlėje. Vėliau, pramonės revoliucijai įsibėgėjus, jis pradėtas vaizduoti dirbantis kartu su daugybe elfų, gaminančių žaislus konvejeriuose.
JAV ir Kanadoje vaikai tradiciškai palieka Santa Klausui stiklinę pieno ir lėkštę sausainių, kuriuos jis „suvalgo“, kol neša dovanas. Taip pat dažnai paliekama morka elniams. Vaikams sakoma, kad jei jie bus neklaužados, vietoje dovanų gaus anglies gabalą.
Oksfordo anglų kalbos žodynas Kalėdų Senelį (Father Christmas) apibūdina kaip Kalėdų personifikaciją – „geranorišką senį su ilga balta barzda, vilkintį raudonu apsiaustu ir gobtuvu, apsiūtu balta kailine juostele, nešantį maišą kalėdinių dovanų“.
Tačiau toks raudonai apsirengusio Kalėdų Senelio vaizdinys susiformavo gerokai vėliau.
Iš pradžių Kalėdų Senelis buvo susijęs su senąja angliška žiemos saulėgrįžos švente ir laikytas pagonišku pavasario atėjimo simboliu. Jis dažnai vaizduotas su ilgu žaliu gobtuvu ir apsiaustu, dėvintis viršugalvyje holio, gebenės ar amalo vainiką.
Kai Britaniją V–VI a. užvaldė saksai, Kalėdų Senelis perėmė „Žiemos karaliaus“ (Saxon „Father Time“) bruožus. Suaugusieji persirengdavo Žiemos karaliumi ir būdavo maloniai priimami į namus, kur jiems buvo siūloma maisto ir gėrimų. Tikėta, kad gerai pavaišinus Žiemos karalių, žiema bus švelnesnė. Taip Kalėdų Senelis imtas sieti su gausia dosnumo ir vaišių dvasia.
Atvykę vikingai į Angliją atsivežė savo žiemos šventes. Gruodžio 20–31 d. jie vadino Jultid laikotarpiu, kai dievas Odinas įgauna Julo (Jul) pavidalą ir apsilanko Žemėje. Tuo metu Odinas vaizduotas kaip apkūnus senukas su ilga balta barzda ir ilgu mėlynu gobtuvu, jojantis aštuonkojū arkliu Sleipnir. Manoma, jis jodinėdavęs po gyvenvietes, nešdamas dovanas „geriesiems“ ir bausmes „blogiesiems“.
Atėjus normanams XV a., Žiemos karaliaus, Odino ir Kalėdų Senelio įvaizdžiai galutinai susiliejo. Kalėdų Senelis tapo apkūnus kaip Odinas, įgijo tarsi antgamtinę intuiciją ir gebėjimą „užuosti“ gerus ir blogus žmones; jis galėjo akimirksniu aplankyti daugybę vietų – taip aiškintas jo gebėjimas per vieną naktį išdalinti dovanas.
Nuo XV a. pabaigos Kalėdų Senelis ėmė simbolizuoti Kalėdų dvasią, įkūnydamas geranoriškumą ir džiaugsmą. Tačiau 1644 m., įsigalėjus puritonams, Kalėdos ir Kalėdų Senelis buvo uždrausti kaip pagoniškos ir „netinkamos“ tradicijos.
Kalėdų Senelis buvo iš naujo „prikeltas“ tik Viktorijos laikais. Tada jis vėl tapo linksma, beveik pagoniška šventės dvasia, vilkinčia ilgą gobtą, kurio spalva galėjo būti raudona, mėlyna, žalia ar ruda.
XX a. viduryje Kalėdų Senelio įvaizdis smarkiai suartėjo su amerikietišku Santa Klausu. Clemento C. Moore 1822 m. poema The Night Before Christmas apibūdino jį „nuo galvos iki kojų kailiniais apsivilkusį“, su „barzda balta kaip sniegas“ ir „apvalų, linksmo senuko veidą“.
Galutinį, šiandien visur matomą raudono Kalėdų Senelio įvaizdį išpopuliarino 1931 m. Coca-Cola reklama, kurioje jis pavaizduotas su ryškiai raudonu kostiumu. Nors ir anksčiau jis kartais būdavo piešiamas raudonai (pagerbiant vyskupo Šv. Mikalojaus drabužius), Coca-Cola kampanija padarė šią išvaizdą visuotinai atpažįstamą.
Nuo tada raudona tapo pagrindine Kalėdų Senelio apsiausto spalva, o jis pats – ryškia, šilta, visur atpažįstama Kalėdų dvasios figūra.
Nors iš pradžių Santa Klausas ir kiti Kalėdų personažai kilo iš tautosakos ir religinių įvaizdžių, šiuolaikinis linksmojo raudonio paveikslas susiformavo iš daugybės tradicijų ir interpretacijų, atkeliavusių iš skirtingų pasaulio kampelių.
Šiandien sunku įsivaizduoti Santa Klausą ar Kris Kringle, kuris neatkeliautų rogėmis, netilptų pro kaminą ir nesineštų didelio maišo dovanų.
Kalėdos – tradiciškai krikščioniška Jėzaus gimimo šventė – šiandien švenčiamos labai skirtingai: vienur labiau pabrėžiama religinė prasmė, kitur – šeimos šiluma, dovanų dalijimasis ir gerumas. Vis dėlto visose šiose tradicijose išlieka esminė žinia – apie dosnumą, atjautą ir džiaugsmą, kurį taip ryškiai įkūnija įvairūs Kalėdų veikėjai: Kris Kringle, Šv. Mikalojus, Sinterklaas, Santa Klausas ir Kalėdų Senelis.
Kaip bešvęstumėte žiemos šventes, linkėtina, kad jos būtų kupinos šilumos, gerų prisiminimų ir artimųjų artumo. Tebūna Kalėdų dvasia – tarptautinė, įvairialypė, bet visada apie tą patį: dalintis gėriu.
Ina Jonaitienė
Žurnalistė
Rašydama apie astrologiją ir gyvenimo naujienas, siekiu kurti turinį, kuris įkvepia, guodžia ir priverčia susimąstyti. Mano tekstuose susilieja meilė žvaigždėms, domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras dalintis įžvalgomis apie kasdienybę, tiek dangišką, tiek žemišką.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.