Naktį prieš Kalėdas: kas iš tiesų nutiko, kai paslaptingasis Senis Kalėda įlindo pro kaminą?

Apsilankymas pas šventąjį Mikalojų

Buvo naktis prieš Kalėdas, tylu visur namuos,
Net mažiausia pelytė nė nekrustelėjo juos;
Kojinės prie židinio pakabintos rūpestingai,
Tikintis, kad šv. Mikalojus tuoj užsuks maloningai.
Vaikai jau sapnuose, sugulę šiltuose pataluos,
Kur saldainių, cukraus slyvų vaizdai jų galvose šokiuos;
Mama su skarele, aš su kepure – rimties pilni,
Miegui ilgam žiemos ruošiamės ramiai, lėtai, tyliai, –
Staiga lauke toks triukšmas, toks ūžesys pakyla,
Iš lovos pašokau – kas vyksta, kas čia skuba?

Prie lango nuskriejau greitas lyg žaibas,
Atplėšiau langines, atstačiau rėmus skubriai.
Mėnulis, ką tik iškritusį sniegą nušvietęs,
Baltu vidurdienio spindesiu užliejo visą kiemą;
Ir staiga, mano nustebusiom akim regint,
Mažą roges ir aštuonis smulkius elnius pamatau,
O prieky – senolį vairuotoją, vikrų ir guvų,
Ir tuoj supratau: tai šv. Mikalojus atskubėjo čia.

Greitesni už erelius jo žirgai leidos pirmyn,
Jis švilpė, šaukė ir vardais juos kvietė linksmai:
„Na, Žaibe! na, Šokli! na, Šokliuk ir Viksne!
Pirmyn, Kometai! pirmyn, Kupide! pirmyn, Griausme ir Žiebte!
Ant stogo kraigo, ant sienos viršaus!
Pirmyn, skriskit, lėkit, tolyn visi drauge!“

Kaip sausos lapijos, prieš audrą pašokusios vėjuos,
Kai kliūtį sutikusios pakyla aukštyn į dangų,
Taip ir jie – virš stogo namo pakilo lengvai,
Su rogėm pilnom žaislų ir šv. Mikalojum pačiu.
Ir tuomet, vos akimirkai prabėgus, išgirdau ant stogo
Žvengimą, trepsėjimą mažų jų kanopų.
Galvą atitraukęs, vos spėjau apsisukt,
Kai žemyn pro kaminą šv. Mikalojus žengė vienu šuoliu.

Apsirengęs kailiniais nuo galvos ligi kojų,
Jo rūbai – pelenais ir suodžiais aptaškyti;
Ant pečių – didelis ryšulys žaislų,
Jis atrodė kaip smulkus prekybininkas, maišą atvėręs.
Akys žėrėjo linksmai, žvangėjo linksmos duobutės skruostuos,
Skruostai raudoni lyg rožės, nosis – tarsi vyšnia;
Keistai išlenktos lūpos, lyg lankas smulkutis,
Barzda ant smakro balta lyg ką tik iškritęs sniegas.
Trumpą pypkę dantyse jis spaudė tvirtai,
O dūmų vainikas it žiedas jį gaubė.
Platus jo veidas, pilvukas apvalus,
Kiekvienam juokui sudreba – lyg drebutis dubeny.
Jis apkūnus, apvalainas – senis linksmas, geras,
Ir aš, jį išvydęs, nusijuokiau pats netikėtai.

Vienas akies mirktelėjimas, nežymus galvos kryptelėjimas

Ir supratau: nėra dėl ko baimintis man čia.

Neištaręs nė žodžio, jis puolė prie darbo,

Kojines visas prikimšo dovanų iki kraštų;

Tada staiga atsisuko, rūsčiai trumpai krustelėjo,

Pirštą prie nosies pridėjęs, linktelėjo tyliai –

Ir, šastelėjęs aukštyn, vėl kaminu pakilo.

Prie rogių puolė, elniams švilptelėjo garsiai,

Ir šie pakilo į dangų lyg pienės pūkai vėjyje;

Bet dar girdėjau, kaip jis šūktelėjo, tolstant reginiui iš akių:

„Su Šventom Kalėdom visiems, ir geros jums nakties!“

Šią klasikine kalėdinę poemą galite atsispausdinti ir pasikabinti namuose ar skaityti su šeima Kūčių vakarą. Paruoštas tvarkingas, spausdinimui tinkamas tekstas patogiam naudojimui – kaip kalėdinis plakatas, skaitymo lapas ar dovanos priedas.