Mūsų planeta jau pasmerkta: mokslininkai atskleidė kada ir kaip baigsis mūsų pasaulis

Saulė – mūsų gyvybės šaltinis ir būsimas naikintojas

Tyrimą atlikę Londono universiteto koledžo ir Voriko universiteto mokslininkai teigia, kad maždaug po penkių milijardų metų Saulė pasieks savo evoliucijos lūžio tašką. Išeikvojusi vandenilį – pagrindinį „kurą“, kuris palaiko jos stabilų švytėjimą – ji pradės sparčiai plėstis ir virs raudonąja milžine.

Tai nėra spėjimas ar fantazija. Toks procesas yra gerai žinomas astrofizikoje ir stebimas kitose Visatos vietose. Saulė taps iki tūkstančio kartų didesnė nei dabar, o jos išorinis sluoksnis gali pasiekti vidines Saulės sistemos planetas. Kitaip tariant, tai, kas šiandien suteikia gyvybę, ateityje taps didžiausia grėsme.

Gravitacija, kuri suplėšys planetas

Mokslininkai aiškina, kad raudonosios milžinės stadijoje tarp žvaigždės ir planetų prasideda itin pavojinga gravitacinė sąveika. Jei Mėnulis šiandien sugeba sukelti potvynius Žemės vandenynuose, tai įsivaizduokime, kas nutiks, kai Saulė taps milžinišku, nestabiliu kūnu.

Žemė ne tik bus veikiama milžiniškos šilumos, bet ir patirs stiprią trauką. Pagal vieną iš scenarijų, planeta gali tiesiog „įkristi“ į Saulę ir susilieti su jos mase. Pagal kitą – Žemė gali būti suplėšyta stiprių gravitacinių jėgų, praradusi struktūrinį vientisumą.

Įrodymai iš tolimų žvaigždžių

Šios prognozės nėra paremtos vien teorija. Tyrimas, publikuotas prestižiniame mokslo žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, rėmėsi beveik pusės milijono senstančių žvaigždžių stebėjimais. Tarp jų buvo aptikta 130 planetų, esančių panašiu atstumu nuo savo žvaigždės, kaip Žemė nuo Saulės.

Rezultatai – niūrūs. Didžioji dauguma šių planetų neišgyveno savo žvaigždės virtimo raudonąja milžine. Statistikos kalba dar iškalbingesnė: tik 0,28 procento tirtų žvaigždžių išlaikė dideles planetas arti savęs. Kai žvaigždė tampa raudonąja milžine, šis skaičius sumažėja dar labiau.

Tai leidžia daryti išvadą, kad planetų išlikimas tokioje fazėje – itin reta išimtis, o ne taisyklė.

Merkurijus ir Venera – pirmosios aukos

Pagal dabartinius skaičiavimus, Merkurijus ir Venera bus praryti pirmieji. Šios planetos yra per arti Saulės, kad galėtų turėti bent menkiausią šansą išlikti. Jų likimas beveik nekelia abejonių – jos bus visiškai sunaikintos.

Žemė, esanti šiek tiek toliau, gali fiziškai išlikti trumpą laiką. Tačiau tai nereiškia, kad planeta bus tinkama gyvybei. Priešingai – net jei Žemė nebus tiesiogiai „praryta“, jos paviršius taps visiškai negyvenamas.

Gyvybės pabaiga – dar prieš planetos žūtį

Mokslininkai pabrėžia, kad gyvybė Žemėje išnyks gerokai anksčiau, nei pati planeta bus sunaikinta. Saulės skleidžiama spinduliuotė taps mirtina, temperatūra pakils iki nepakeliamų lygių, o vandenynai pradės garuoti.

Atmosfera, kuri šiandien saugo mus nuo kosminės spinduliuotės, palaipsniui išsisklaidys į kosmosą. Vanduo – gyvybės pagrindas – išnyks. Net ir pačios atspariausios gyvybės formos neturės šansų išlikti.

Galutinis vaizdas – išdegusi, tuščia uola, skriejanti aplink milžinišką, raudonai švytinčią Saulę. Jokių augalų, jokio vandens, jokios gyvybės.

Ar tai tikrai neišvengiama?

Mokslininkai pabrėžia, kad šis scenarijus nėra „pasaulio pabaigos pranašystė“, o natūrali Visatos raidos dalis. Tokį pat likimą patiria milijardai žvaigždžių ir jų planetų visoje galaktikoje. Mūsų Saulė šiuo metu yra maždaug savo „vidurio amžiuje“, todėl artimiausi milijardai metų bus gana stabilūs.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis procesas neišvengiamas. Net jei žmonija išmoktų keliauti tarp žvaigždžių, pati Žemė galiausiai taps netinkama gyventi.

Ką tai reiškia mums šiandien?

Nors penki milijardai metų skamba kaip neįsivaizduojamai tolima ateitis, ši žinia keičia požiūrį į mūsų vietą Visatoje. Ji primena, kad Žemė nėra amžina, o gyvybė – laikina dovana.

Paradoksalu, bet tokios prognozės verčia labiau vertinti dabartį. Kol Saulė dar ramiai šviečia, o planeta klesti, žmonija turi galimybę ne tik spręsti trumpalaikes krizes, bet ir galvoti apie ilgalaikę ateitį – galbūt net už Žemės ribų.

Neišvengiama pabaiga – bet dar ne šiandien

Mokslininkų išvada aiški: Žemė anksčiau ar vėliau bus sunaikinta, o gyvybė joje išnyks. Tačiau tai nėra rytojaus problema. Tai kosminis laikrodis, kuris tikslią valandą išmuš po milijardų metų.

Iki tol mūsų planeta lieka vienintele vieta Visatoje, kurioje, kiek žinome, egzistuoja gyvybė. Ir būtent tai daro dabartinį laiką ypatingą – trumpą, trapų, bet nepaprastai vertingą.

Meta description: Mokslininkai atskleidė neišvengiamą Žemės likimą – po maždaug 5 mlrd. metų Saulė taps raudonąja milžine, sunaikins planetas ir nutrauks bet kokią gyvybę mūsų pasaulyje.