4000 metų senumo avis su maro bakterija: ar senovės epidemijas platino ne žmonės, o gyvūnai?

Naujas DNR tyrimas pateikė svarbią užuominą, kokie gyvūnai galėjo prisidėti prie šio ligos kelio. Archeologų komanda analizavo bronzos amžiaus galvijų, ožkų ir avių kaulų bei dantų DNR likučius, siekdama suprasti, kaip naminiai gyvūnai migravo kartu su žmonėmis iš derlingojo pusmėnulio regiono per visą Euraziją. 

Tokie mėginiai paprastai būna stipriai suirę ir užteršti kitų organizmų pėdsakais, todėl juose aptikti aiškų signalą labai sudėtinga. Vis dėlto būtent ši genetinė mišrainė suteikė galimybę ieškoti ne tik paties gyvūno kilmės, bet ir ligų sukėlėjų, kurie galėjo užkrėsti bandas ir žmones. 

Tyrėjai pabrėžė, kad senovinėje medžiagoje dažnai randama daug pašalinių pėdsakų, kurie trukdo, bet kartu atveria naujus klausimus. Užuot bandę matyti vien tik gyvūnų istoriją, jie galėjo aptikti ir tai, kas gyveno jų kūnuose gyvenimo metu arba pateko po mirties. Taip atsirado galimybė pažvelgti į senovės epidemijas iš kitos pusės.

Užkrėsta avis Arkaime ir Yersinia pestis pėdsakas

Didžiausias atradimas įvyko tiriant maždaug 4000 metų senumo naminės avies palaikus, rastus Arkaime, pietiniuose Uralo kalnuose Rusijoje. Viename dantyje aptikta maro bakterijos Yersinia pestis DNR, o tai tapo pirmuoju įrodymu, kad vėlyvojo neolito bronzos amžiaus atmaina buvo randama ne žmoguje, o kitame gyvūne. 

Aptikta atmaina buvo tokia, kuri tuo metu dar negalėjo plisti per blusas, kaip vėliau viduramžiais. Ši detalė ypač svarbi, nes būtent blusų vektorius dažnai laikomas pagrindiniu maro plitimo mechanizmu istoriniu laikotarpiu. 

Kadangi bronzos amžiuje bakterija dar nebuvo prisitaikiusi prie tokio kelio, lieka klausimas, kaip liga pasiekė tiek daug žmonių ir tiek skirtingų vietų. Žmonių palaikuose aptikti genetiniai pėdsakai rodė tą pačią atmainą, o atstumai tarp radaviečių buvo milžiniški. 

Tyrėjai siūlo scenarijų, kad avys, keliaudamos per Eurazijos stepes, galėjo susidurti su laukiniais gyvūnais, kurie nešiojo bakteriją ir patys nesirgo. Tokiu būdu infekcija galėjo persikelti į bandas ir pasiekti piemenis, o vėliau plisti tarp bendruomenių. Vis dėlto komanda neatmeta ir kitos krypties, kad užkratas galėjo pereiti iš žmonių į avis, todėl klausimas lieka atviras.

Kodėl tokie radiniai reti ir ką tai reiškia ateičiai?

Senovinių patogenų paieška gyvūnų palaikuose yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Gyvūnai dažnai nebūdavo laidojami taip rūpestingai kaip žmonės, todėl jų kaulai prasčiau išsilaiko. Be to, dauguma rastų gyvūnų liekanų yra maisto likučiai, o terminis apdorojimas smarkiai suardo DNR ir sumažina tikimybę rasti ligos pėdsakus.

 Prie šios problemos prisideda ir tai, kad žmonės paprastai vengdavo valgyti akivaizdžiai sergančius gyvūnus. Dėl to archeologinė medžiaga gali būti šališka ir dažniau atspindėti sveikus individus, net jei aplinkoje infekcija egzistavo. 

Net ir tuo atveju, kai užkrėstas gyvūnas būdavo suvalgytas, vienas atvejis galėjo užkrėsti daug žmonių, o pats gyvūnas galėjo niekada nepatekti į tyrėjų rankas. Šis atradimas išsiskiria ir tuo, kad Arkaimas siejamas su Sintasštos kultūra, kuri garsėjo bronziniais ginklais, jojimu ir plėtra į Centrinę Aziją. 

Žmonių palaikuose iš šios kultūros jau buvo aptikta tos pačios maro atmainos pėdsakų, todėl užkrėsta avis padeda sujungti žmonių ir gyvulių istorijas į vieną pasakojimą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vienas genomas dar neleidžia pilnai atkurti visos šios senovinės epidemijos ekologijos, o natūralus rezervuaras, iš kurio maras kilo, vis dar gali būti neidentifikuotas.