Prisijunkite
1827-ųjų kovo mėnesį, audringą pirmadienį, Vienoje mirė Ludwigas van Beethovenas. Paskutines savaites jis buvo visiškai prikaustytas prie lovos: kamuojamas geltos, išsipūtusio pilvo, patinusių galūnių ir nuolatinio dusulio. Tai buvo ilgos, skausmingos ligos pabaiga. Tvarkydami kompozitoriaus asmeninius daiktus, artimieji rado dokumentą, parašytą dar prieš ketvirtį amžiaus – savotišką testamentą, kuriame Beethovenas maldavo brolius po jo mirties paviešinti tiesą apie jo sveikatos būklę. Jis norėjo, kad pasaulis suprastų ne tik jo kūrybą, bet ir kančią.
Praėjo beveik du šimtmečiai, kol mokslas pagaliau rado būdą išpildyti šį norą. Ir tai padarė taip, kaip pats Beethovenas niekada nebūtų galėjęs įsivaizduoti – per jo plaukuose išlikusią DNR.
Šiandien niekam ne paslaptis, kad vienas didžiausių visų laikų kompozitorių jau ketvirtajame dešimtmetyje praktiškai apkurto. Kurtumas, prasidėjęs dar dvidešimtaisiais gyvenimo metais, palaipsniui progresavo: iš pradžių atsirado spengimas ausyse, vėliau – jautrumas garsiems garsams, o galiausiai jis nebegirdėjo aukštų tonų. Tai faktiškai nutraukė Bethoveno kaip koncertuojančio pianisto karjerą.
Tačiau svarbiausias klausimas liko neatsakytas net jo asmeniniam gydytojui Johannui Adamui Schmidtui – kas sukėlė šį kurtumą? Nepaisant šimtmečius trukusių spėlionių, medicininio atsakymo nebuvo.
2023 metais Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto mokslininkų komanda, vadovaujama biochemiko Johanneso Krause, nusprendė pažvelgti į Beethoveno sveikatą per genetinę prizmę. Tyrėjai surinko ir patikrino kelias istoriniu požiūriu autentiškas Beethoveno plaukų sruogas, kurių kilmė buvo kruopščiai patvirtinta.
Šių plaukų DNR analizė tapo vienu detaliausių genetinių tyrimų, kada nors atliktų istorinei asmenybei. Pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti, kas slypėjo už Beethoveno sveikatos problemų – ypač kurtumo ir virškinimo sutrikimų, kurie jį lydėjo visą suaugusiojo gyvenimą.
Dar 2007 metais didelio atgarsio sulaukė tyrimas, teigęs, kad Beethovenas galėjo mirti nuo apsinuodijimo švinu. Analizė buvo atlikta su plaukų sruoga, kuri šimtmečius buvo laikoma priklausiusia kompozitoriui. Atsižvelgiant į to meto realijas – geriamąjį vandenį iš švino indų, vaistus su švino junginiais – ši teorija atrodė logiška.
Tačiau naujasis genetinis tyrimas padėjo tašką. Paaiškėjo, kad garsioji „švino“ sruoga apskritai nepriklausė Beethovenui – ji buvo nukirpta nuo nežinomos moters galvos. Taigi viena iš populiariausių Beethoveno mirties versijų subliuško.
Autentiškų plaukų analizė atskleidė daug svarbesnę detalę. Beethoveno DNR parodė aiškius hepatito B viruso pėdsakus. Mokslininkų teigimu, ši infekcija, kartu su gausiu alkoholio vartojimu ir genetiniais kepenų ligų rizikos veiksniais, greičiausiai ir nulėmė jo mirtį 56 metų amžiaus.
Krause pabrėžė, kad nors negalima šimtu procentų tiksliai įvardyti mirties priežasties, dabar jau neabejojama, jog Beethovenas sirgo hepatitu B ir turėjo paveldimą polinkį kepenų ligoms. Tai pirmas kartas, kai šis klausimas remiasi ne istoriniais spėjimais, o genetiniais duomenimis.
Vis dėlto tyrimas paliko ir neatsakytų klausimų. Nuo maždaug 22 metų Beethoveną kamavo stiprūs pilvo skausmai ir lėtinis viduriavimas. Šie simptomai, kartu su kurtumu, ilgai kėlė įtarimų dėl galimų genetinių ligų.
Tačiau DNR analizė neatskleidė jokios aiškios genetinės priežasties nei jo klausos praradimui, nei virškinimo problemoms. Tai reiškia, kad šios Beethoveno kančios, nepaisant šiuolaikinio mokslo pažangos, ir toliau lieka paslaptimi.
Vis dėlto didžiausia staigmena slypėjo visai ne medicinoje. Tyrėjai palygino Beethoveno Y chromosomą su šiuolaikinių vyrų, laikomų jo tėvo linijos palikuonimis, genetiniais duomenimis. Rezultatas buvo netikėtas – jie nesutapo.
Tai reiškia, kad kažkuriuo momentu tarp 1572 metų, kai Belgijoje buvo pradėta Beethoveno giminės linija, ir 1770 metų, kai Bonoje gimė Ludwigas van Beethovenas, įvyko vadinamoji „ne santuokinė tėvystė“. Kitaip tariant, biologinė tėvo linija nutrūko.
Ironiška, bet žmogui, kuris visą gyvenimą kūrė harmoniją ir struktūrą muzikoje, jo paties genealogijoje slypėjo paslaptis.
Jaunystėje rašydamas broliams, Beethovenas prisipažino buvęs „beviltiškai kamuojamas“ savo ligų ir net galvojęs apie savižudybę. Jis norėjo, kad pasaulis suprastų jo kurtumą ir kančią. Tačiau vargu ar jis galėjo numanyti, kad po 200 metų mokslas atskleis ne tik jo ligas, bet ir intymias giminės paslaptis, slypėjusias jo plaukuose.
Tyrimas, publikuotas žurnale Current Biology, parodė, kad net ir praėjus dviem šimtmečiams, Beethovenas vis dar turi ką pasakyti pasauliui. Ir kartais tiesa, kurią atskleidžia mokslas, yra kur kas sudėtingesnė nei bet kuri simfonija.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.