Prisijunkite
Mirties slėnis Kalifornijoje ir Nevadoje daugybei žmonių simbolizuoja kraštutinumus – svilinantį karštį, sausras ir kraštovaizdį, kuriame, regis, niekas negali išgyventi. Tai viena sausiausių vietų Žemėje, garsėjanti ne vandeniu, o jo visišku trūkumu. Tačiau pastarosios savaitės parodė, kaip greitai gamta gali apversti mūsų įsivaizdavimus aukštyn kojomis. Vietoje rekordinių temperatūrų Mirties slėnis fiksuoja rekordinius kritulius, o jų pasekmė – sensacija, kuri priverčia trinti akis net patyrusius mokslininkus. Badwater Basin dubumoje, žemiausiame Šiaurės Amerikos taške, vėl atsirado senovinis ežeras, nematytas pastoviu pavidalu daugiau nei 10 tūkstančių metų.
Šis vandens telkinys vadinamas Manlio ežeru. Jo istorija siekia laikus, kai dabartinis Mirties slėnis atrodė visiškai kitaip. Prieš 128–186 tūkstančius metų, ledynmečio laikotarpiu, čia plytėjo milžiniškas ežeras, kurio gylis kai kuriais laikotarpiais galėjo siekti net daugiau nei 300 metrų. Jo vandens plotas driekėsi beveik 161 kilometrą, o ežerą maitino ledynai ir upės, tekėjusios iš Siera Nevados kalnų.
Laikui bėgant, klimatui šylant ir ledynams traukiantis, ežeras palaipsniui išnyko. Paskutinį kartą jis egzistavo kaip nuolatinis vandens telkinys dar prieš daugiau nei 10 tūkstančių metų, kai baigėsi paskutinio ledynmečio poveikis regionui. Nuo tada Manlio ežeras tapo labiau legenda nei realybe – geologų tyrinėjamu pėdsaku druskų lygumose.
Jungtinių Valstijų nacionalinių parkų tarnyba (NPS) pranešė, kad Mirties slėnio nacionalinis parkas šį rudenį patyrė precedento neturinčius kritulius. Rugsėjo–lapkričio laikotarpis tapo drėgniausiu per visą stebėjimų istoriją – per tris mėnesius iškrito 6,12 centimetro lietaus. Vien lapkritį užfiksuota 4,47 centimetro kritulių, taip pagerinant ankstesnį rekordą.
Iš pirmo žvilgsnio tokie skaičiai gali atrodyti juokingai menki, ypač palyginus su Lietuva ar kitais Europos regionais. Tačiau Mirties slėnyje vidutinis metinis kritulių kiekis nesiekia net 5 centimetrų. Kitaip tariant, per vieną mėnesį čia iškrito beveik visa metinė norma. Toks staigus ir intensyvus vandens pliūpsnis dykumoje negali praeiti nepastebėtas.
Dėl šių rekordinių liūčių Badwater Basin dubumoje vėl susiformavo vandens telkinys, kurį galima laikyti Manlio ežero sugrįžimu. Vis dėlto Nacionalinių parkų tarnyba skuba gesinti pernelyg romantiškas vizijas. Dabartinis vandens lygis daugelyje vietų „nepakiltų aukščiau batų viršaus“, todėl apie plaukiojimą valtimis kol kas nėra nė kalbos.
Tai nėra pirmas kartas, kai ežeras trumpam atgyja. Per pastaruosius dešimtmečius jis ne kartą buvo trumpai susiformavęs po intensyvių liūčių, o 2023 metais seklų vandens sluoksnį paliko uraganas „Hilary“. Tačiau dabartinis atvejis išsiskiria mastu ir trukme – vandens telkinys laikosi ilgiau nei įprastai ir primena, kokia iš tiesų dinamiška yra ši, atrodytų, negyva vieta.
Didelis kritulių kiekis natūraliai kelia klausimų apie vadinamąjį „superžydėjimą“ – reiškinį, kai Mirties slėnis pavasarį netikėtai pasipuošia spalvingais laukinių gėlių kilimais. Lietus yra būtina sąlyga tokiam žydėjimui, tačiau ne vienintelė. Svarbūs ir temperatūrų svyravimai, vėjai, sėklų būklė dirvožemyje.
Nacionalinių parkų tarnyba pabrėžia, kad kol kas per anksti prognozuoti, ar šių metų krituliai virs įspūdingu pavasario reginiu. Gamtos procesai čia išlieka nenuspėjami, net ir esant vandens pertekliui.
Nors žinia apie ežero sugrįžimą pritraukė didžiulį susidomėjimą, parko pareigūnai ragina lankytojus būti itin atsargius. Dėl liūčių daugelis asfaltuotų ir žvyrkelių yra nepravažiuojami, užnešti nuolaužomis ar pažeisti potvynių. Turistams rekomenduojama prieš kelionę būtinai tikrinti naujausią informaciją oficialiuose vyriausybės šaltiniuose.
Mirties slėnis ir taip yra vieta, kur gamta neleidžia klaidų. Staigūs orų pokyčiai tik dar labiau sustiprina rizikas.
Nacionalinių parkų tarnyba kol kas detaliai neaiškina, kodėl susiformavo tokia neįprasta orų sistema. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad klimato kaita didina ekstremalių reiškinių tikimybę visame pasaulyje. Rekordai krenta ne pavieniui, o grandinine reakcija – liūtys, sausros, karščio bangos tampa dažnesnės, ilgesnės ir intensyvesnės.
Mirties slėnio atvejis puikiai iliustruoja šią tendenciją. Viena sausiausių vietų planetoje per trumpą laiką gauna kritulių kiekį, artimą metinei normai. Tai ne tik meteorologinė anomalija, bet ir priminimas, kad klimato sistema tampa vis labiau nenuspėjama.
Šis įvykis taip pat primena dar vieną svarbią tiesą – kraštovaizdžiai, kuriuos laikome „amžinais“, iš tiesų nuolat kinta. Mirties slėnis per milijonus metų jau buvo ir ežerų žeme, ir sausra išdeginta dykuma. Dabartinis Manlio ežero sugrįžimas, kad ir laikinas, leidžia pažvelgti į šią vietą ne kaip į statišką negyvą erdvę, o kaip į gyvą, nuolat besikeičiantį gamtos organizmą.
Galbūt po kelių savaičių vanduo vėl išgaruos, o druskos lygumos grįš į įprastą būklę. Tačiau pats faktas, kad ledynmečio reliktas trumpam atgijo XXI amžiuje, taps dar vienu simboliu, rodančiu, jog net Mirties slėnis nėra sustingęs laike.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.