Prisijunkite
Bermudai dešimtmečius buvo apipinti legendomis apie dingusius laivus ir lėktuvus, tačiau naujausias Šiaurės Atlanto regiono atradimas rodo, kad tikroji paslaptis slypi ne danguje ir ne jūros paviršiuje, o giliai po žeme. Mokslininkai po Bermudų salynu aptiko milžinišką, iki šiol niekur kitur Žemėje nefiksuotą uolienų sluoksnį, kuris gali paaiškinti, kodėl ši sala tarsi „plūduriuoja“ virš aplinkinio vandenyno dugno.
Po Bermudais aptiktas uolienų sluoksnis siekia apie 20 kilometrų storį – tai daugiau nei 12 mylių. Paprastai vandenynų srityse Žemės sandara yra gana aiški: viršuje – plona vandenyninė pluta, o po ja – mantija. Tačiau Bermudų atveju ši taisyklė neveikia. Tarp plutos ir mantijos slypi papildomas, neįprastai storas sluoksnis, kuris, pasak tyrimo vadovo, seismologo Williamo Frazero iš „Carnegie Science“ Vašingtone, yra įterptas tiesiai į tektoninę plokštę, ant kurios stovi Bermudai.
Toks reiškinys neturi analogų kituose vandenynų regionuose. Niekur pasaulyje iki šiol nebuvo aptikta tokio storio ir tokio pobūdžio uolienų „tarpinio sluoksnio“ po vandenynine pluta.
Vienas didžiausių Bermudų geologinių galvosūkių – vadinamasis Bermudų pakilimas. Tai zona, kurioje vandenyno dugnas yra maždaug 500 metrų aukščiau nei aplinkinė Atlanto dugno dalis. Įprastai tokie pakilimai siejami su aktyviais mantijos židiniais – vietomis, kur karšta medžiaga kyla iš Žemės gelmių ir sukelia vulkanizmą, kaip Havajuose.
Tačiau Bermudų atvejis išskirtinis. Paskutinis čia fiksuotas vulkaninis išsiveržimas įvyko prieš maždaug 31 milijoną metų. Nuo tada – visiška tyla. Pagal klasikinius modelius, kai vulkaninė veikla baigiasi ir tektoninė plokštė tolsta nuo mantijos židinio, vandenyno dugnas turėtų pamažu grimzti. Tačiau Bermudų pakilimas niekur nedingo.
Naujai aptiktas sluoksnis gali būti šio reiškinio paaiškinimas. Mokslininkai mano, kad paskutinės vulkaninės veiklos metu dalis mantijos uolienų buvo „įpurkšta“ į plutą ir ten sustingo. Susidarė savotiškas mažesnio tankio uolienų „plaustas“, kuris iki šiol kelia vandenyno dugną aukštyn.
Šis atradimas nebuvo padarytas gręžiant ar kasant. Frazeris ir jo kolega Jeffrey Parkas iš Jeilio universiteto pasitelkė seismologinius duomenis. Jie analizavo tolimų, galingų žemės drebėjimų bangas, kurias užfiksavo Bermuduose esanti seisminė stotis.
Kai šios bangos sklinda per skirtingo tankio ir sudėties uolienas, jos keičia greitį ir kryptį. Būtent tokie staigūs pokyčiai ir leido mokslininkams „nufotografuoti“ Žemės sandarą iki maždaug 50 kilometrų gylio. Ten ir išryškėjo neįprastas, aplinkines uolienas savo savybėmis pranokstantis sluoksnis, kuris yra lengvesnis už įprastą mantijos medžiagą.
Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame žurnale Geophysical Research Letters.
Ne visi mokslininkai į šį atradimą žiūri izoliuotai. Geologė Sarah Mazza iš Smith koledžo, kuri tyrime nedalyvavo, teigia, kad Bermudų išskirtinumas gali būti susijęs su itin sena Žemės istorija. Jos atlikti tyrimai rodo, kad Bermuduose aptiktos lavos yra mažai turtingos silicio, bet pasižymi dideliu anglies kiekiu. Tai rodo, kad jų kilmė – giliai mantijoje.
Pasak Mazza, ši anglis galėjo patekti į mantiją dar tais laikais, kai formavosi superkontinentas Pangeja – prieš 900–300 milijonų metų. Vėliau, kai Pangeja skilo ir pradėjo formuotis Atlanto vandenynas, ši „užrakinta“ medžiaga galėjo būti pakelta į viršų vėlesnių vulkaninių procesų metu.
Tai paaiškintų, kodėl Bermudai skiriasi nuo Ramiojo ar Indijos vandenynų salų, susiformavusių virš mantijos židinių. Atlanto vandenynas yra geologiškai jaunas, o jo centrinė dalis kadaise buvo Pangejos širdis.
Kol kas mokslininkai nežino, ar Bermudai yra visiškai unikalūs. Frazeris jau pradėjo tirti kitus pasaulio salynus, siekdamas išsiaiškinti, ar panašių sluoksnių gali būti ir kitur. Jei tokių pavyzdžių nebus rasta, Bermudai taps išskirtiniu Žemės sandaros fenomenu.
Jei panašūs „uolienų plaustai“ egzistuoja ir kitose vietose, tai gali iš esmės pakeisti supratimą apie tai, kaip formuojasi vandenynų dugnas, kaip ilgainiui išsilaiko salos ir kokie procesai vyksta giliai po tektoninėmis plokštėmis.
Pasak Frazero, būtent tokie kraštutiniai atvejai leidžia geriau suvokti bendrus Žemės veikimo principus. Bermudai – tai tarsi laboratorija po atviru dangumi, kurioje susikerta senovinės mantijos procesai, vulkaninė istorija ir neįprasta plokščių sandara.
Suprasdami, kodėl Bermudai „laikosi virš vandens“, mokslininkai gali geriau paaiškinti, kas vyksta ir mažiau dramatiškose, bet ne mažiau svarbiose planetos vietose. Ir šį kartą tikroji paslaptis pasirodė esanti ne trikampyje, o giliai, giliai po juo.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.