Pasaulio pabaiga jau visai čia pat: mokslininkai įvardijo, kada mūsų planetą sunaikins neišvengiama galia

Šis scenarijus nėra fantastika, jis grindžiamas stebėjimais ir skaičiavimais apie žvaigždžių evoliuciją. Kai Saulė išeikvos pagrindinį vandenilio rezervą, ji pradės plėstis ir keisti savo struktūrą. Tuomet ji taps daug didesnė, nestabilesnė ir savo planetoms kur kas pavojingesnė.

Tyrėjai aiškina, kad didėjant Saulei stiprės gravitacinė sąveika tarp žvaigždės ir planetų. Kaip Mėnulis šiandien veikia Žemės vandenynus, taip ir Žemė veikia Saulę, tik ateityje tai taps intensyviau. Dėl to planeta gali būti įtraukta į Saulę arba suardyta galingų traukos jėgų.

Saulės virsmas raudonuoju milžinu

Kai Saulė nebeturės pakankamai vandenilio, jos vidiniai procesai pasikeis ir prasidės spartus plėtimasis. Šiame etape žvaigždė pereina į raudonojo milžino fazę, kai jos išoriniai sluoksniai išsipučia, o aplinkinė erdvė tampa agresyvesnė. Planetoms tai reiškia vis stiprėjančią šilumą, spinduliuotę ir nestabilią aplinką.

Kuo labiau Saulė plėsis, tuo didesnė taps gravitacijos ir potvynių tipo jėgų įtaka planetoms. Tokia sąveika gali keisti orbitas ir artinti kūnus prie žvaigždės. Galimas ir kitas kelias, kai planeta patiria tempimą ir galiausiai suyra. Abiem atvejais rezultatas būtų pražūtingas.

Kas nutiks Merkurijui, Venerai ir Žemei?

Pėdsakų iš kitų sistemų analizė leidžia manyti, kad pirmiausia bus praryti Merkurijus ir Venera. Žemė galėtų išlikti kiek ilgiau, bent jau kaip dangaus kūnas. Tačiau net ir tokiu atveju jos atmosfera, vandenynai ir gyvybei būtinos sąlygos neišvengiamai žlugtų.

Prognozuojama, kad spinduliuotė pasiektų mirtiną lygį, o temperatūra pakiltų iki nepakeliamų ribų. Vandenynai išgaruotų, o atmosfera pamažu išsisklaidytų kosmose. Net jei planeta fiziškai nesubyrėtų ir neįkristų į Saulės branduolį, ji taptų tuščiu, apdegusiu akmeniu. Tokia Žemė nebeturėtų jokių gyvybės požymių.

Kodėl mokslininkai tuo tiki?

Tyrimas remiasi stebėjimais apie maždaug pusę milijono senstančių žvaigždžių ir jų aplinką. Tarp jų buvo aptiktos planetos, esančios panašiu atstumu nuo savo žvaigždžių kaip Žemė nuo Saulės. Dauguma tokių planetų laikui bėgant buvo visiškai sunaikintos, o tai rodo, kad išlikti šalia raudonojo milžino yra labai sunku.

Pateikiama statistika rodo, kad tik labai maža dalis žvaigždžių išlaiko dideles planetas arti savęs, o žvaigždei virstant raudonuoju milžinu šis skaičius dar labiau mažėja. Išvada paprasta, planetos retai išgyvena tokį savo žvaigždės gyvenimo etapą. Nors ši ateitis atrodo labai tolima, mokslininkai pabrėžia, kad tai yra natūralus Visatos ciklas. Mūsų Saulė šiuo metu yra savo gyvenimo viduryje, todėl pokyčiai tik laukia ateityje.