Raudonieji milžinai iš pragaro? Mokslininkai nufotografavo planetą, kurios nenorėtum aplankyti

Tai kelia svarbų klausimą, tai ar itin masyvios egzoplanetos iš tikrųjų panašios į Jupiterį. Ilgą laiką jos buvo vaizduojamos kaip dujiniai milžinai su tvarkingomis debesų juostomis, primenančiomis Jupiterį ar Saturną. Vis dėlto nauji tyrimai rodo, kad toks įsivaizdavimas gali būti netikslus.

Šie kūnai vadinami superjupiteriais ir gali atrodyti visai kitaip, nei esame įpratę. Kai kurių jų paviršiaus temperatūra tokia aukšta, kad jie patys skleidžia silpną švytėjimą gilioje raudonoje šviesoje. Be to, jų atmosferoje gali siausti milžiniškos, dulkėtos audros, kurios nuolat keičia planetos išvaizdą.

Norint suprasti šiuos pasaulius, verta prisiminti skirtumus tarp planetų, rudųjų nykštukių ir žvaigždžių. Planetos yra pakankamai masyvios, kad susispaustų į apvalią formą, tačiau jų gelmėse nevyksta branduolinė sintezė. Žvaigždėse masė jau tokia didelė, kad jose pradeda degti vandenilis.

Rudosios nykštukės užima tarpinę vietą. Jos per mažos, kad taptų tikromis žvaigždėmis, bet pakankamai masyvios, kad tam tikrą laiką jų viduje vyktų deuterio sintezė. Apytikriai laikoma, kad iki maždaug dešimties Jupiterio masių kalbame apie planetas, virš devyniasdešimties apie žvaigždes, o rudosios nykštukės yra tarp jų.

Naujame tyrime detaliai nagrinėta egzoplaneta VHS 1256b, kurios masė siekia apie dvidešimt Jupiterių. Tai vienas iš nedaugelio pasaulių, kuriuos galime tiesiogiai nufotografuoti. Stebėjimai rodo, kad jos paviršiaus temperatūra yra apie 1 300 kelvinų, todėl ši planeta švyti tamsiai raudona šviesa.

Spektriniai duomenys atskleidė, kad VHS 1256b atmosferoje vyksta didelės dulkėtos audros. Jos lemia tai, kad planetos ryškis laikui bėgant pastebimai kinta, panašiai kaip mirga kai kurios mažos žvaigždės. Remdamasi šiais duomenimis, tyrėjų komanda sukūrė atmosferos modelius tiek šiai planetai, tiek Jupiteriui artimesnėms egzoplanetoms.

Jupiterio debesų juostas formuoja stiprūs vėjai, pučiantys lygiagrečiai pusiauju, tai vieni į rytus, kiti į vakarus. Šilumos mainai tarp skirtingų atmosferos sluoksnių padeda išlaikyti šią tvarkingą struktūrą. Tačiau superjupiterių atmosferos yra daug karštesnės, jose cirkuliuoja daugiau energijos, todėl vėjai darosi gerokai audringesni.

Modeliai rodo, kad dėl tokio intensyvaus judėjimo juostuota struktūra būtų ardomа, o planetos dangų užvaldytų chaotiškos, sūkurinės sritys. Tad daugelis superjupiterių greičiausiai neprimena ramių juostuotų Jupiterio debesų.

Greičiau jie atrodytų kaip neramios, raudonai švytruojančios sferos, nuolat besikeičiančios dėl galingų audrų ir dulkių debesų. Tokie pasauliai turi savitą išvaizdą ir galėtų tapti vienais įspūdingiausių reginių Visatoje, kai tik išmoksime juos stebėti dar detaliau.