Dangaus švytėjimas prieš milijonus metų: šios žvaigždės galėjo apšviesti Žemę kaip niekad anksčiau

Mokslininkai teigia, kad toks įvykis vyko visai neseniai kosminiais mastais, tik prieš kelis milijonus metų. Palyginimui, Saulės sistemai yra apie 4,6 mlrd. metų, tad šis epizodas tėra trumpa jos istorijos atkarpa. Skaičiuojama, kad susitikimas įvyko maždaug prieš 4,4 mln. metų.

Šis atradimas paremtas vietinių žvaigždinių debesų analize, apimančia apie 30 šviesmečių erdvę aplink mus. Tyrėjai įtraukė Saulės judėjimą ir žvaigždžių intruzių (atlydėlės žvaigždės) trajektorijas, kurios dabar yra net iki 400 šviesmečių atstumu. Taip buvo atkurtas scenarijus, paaiškinantis, kaip galėjo susiformuoti neįprasti sūkuriai.

Kosminės blizgės pėdsakas

Kosminė blizgė apibūdinama kaip sūkurinių dujų ir dulkių struktūrų rinkinys tarpžvaigždiniuose debesyse. Ji yra už Saulės sistemos ribų ir atrodo kaip randas, bylojantis apie stiprų išorinį poveikį. Mokslininkai mano, kad tai tiesioginis artimo žvaigždžių prasilenkimo padarinys.

Tyrėjams teko spręsti sudėtingą uždavinį, nes Saulė juda kosmosu maždaug 93 tūkst. kilometrų per valandą greičiu. Tai apie 75 kartus daugiau nei garso greitis jūros lygyje. Todėl buvo sukurti modeliai, atkuriantys jėgas, formuojančias mūsų Paukščių Tako regioną.

Kurios žvaigždės priartėjo?

Nustatyta, kad artimai prie Saulės priartėjo dvi masyvios ir karštos žvaigždės iš Didžiojo Šuns žvaigždyno. Tai „Epsilon Canis Majoris“, dar vadinama „Adhara“, ir „Beta Canis Majoris“, dar vadinama „Mirzam“. Šiandien jos yra toli, tačiau praeityje jos buvo gerokai arčiau mūsų regiono.

Tuo metu abi žvaigždės priartėjo iki maždaug 30 šviesmečių atstumo. Palyginimui, artimiausia mums žvaigždžių sistema „Alfa Centauri“ yra už maždaug 4,37 šviesmečių. Todėl intruzių priartėjimas nebuvo pavojingai artimas, bet pakankamas palikti ryškų pėdsaką.

Kaip jos atrodė danguje?

Mokslininkai spėja, kad prieš 4,4 mln. metų šios žvaigždės turėjo būti itin ryškios Žemės danguje. Tyrimo vadovas Michaelas Shullas teigė, kad jos būtų spindėjusios keturis ar šešis kartus ryškiau nei šiandien matomas „Sirijus“. Tai reiškia, kad jos būtų tapusios pačiomis ryškiausiomis naktinio dangaus žvaigždėmis.

Toks ryškumas rodo, jog tai buvo tikras reginys mūsų planetos danguje, nors žmonių tuo metu dar nebuvo. Priartėjimas vis tiek liko pakankamai tolimas, kad nepaveiktų Saulės sistemos stabilumo tiesiogiai. Tačiau tarpžvaigždinė aplinka reagavo, todėl ir susiformavo aptikta kosminė blizgė.