Prisijunkite
Kai mokslininkai tikėjosi eilinio žvilgsnio į ramų Ramiojo vandenyno pulsą, žiema jiems pateikė išbandymą. 2020–2023 m. ALOHA stotyje, įsikūrusioje už 100 kilometrų į šiaurę nuo Oahu, surinkti duomenys atskleidė keistą reiškinį – ne vieną, o dvi aiškias geležies koncentracijos bangas. Pavasarinė banga, kilusi dėl vėjais atnešamų dulkių, buvo puikiai žinoma. Tačiau antrasis šuolis žiemą, kai dulkių patekimui sąlygos prasčiausios, tapo tikru galvosūkiu. Šis atradimas sukėlė nemenką nerimą mokslo bendruomenei: kaip tokia fundamentali grandis vandenynų ekologijoje galėjo išlikti nepastebėta iki šiol?
Tyrėjai, atlikę 21 kelionę į ALOHA stotį, pradžioje tik bandė patvirtinti jau seniai žinomas sezoniškas vandenyno ciklų tendencijas. Tačiau gauti rezultatai pasuko visą supratimą kita kryptimi. Detalūs cheminiai matavimai parodė, kad žiemą geležis į viršutinį, saulės apšviestą vandenyno sluoksnį nepatenka iš oro – ją atneša pati žemė. Intensyvios žiemos liūtys nuplauna Havajų salų nuosėdas, o galingos sezoninės bangos nuneša jas net iki atokios matavimo stoties.
Šis natūralus mechanizmas veikia tarsi slapta šeriamoji sistema, kuri prasideda tik tuomet, kai paviršiuje atrodo tvyro ramybė. Analizės leidžia aiškiai matyti, kad žiemą įvyksta reikšmingas „geležies įpurškimas“, kurio mastas iki šiol buvo visiškai nuvertintas. Ironiška – jis aptiktas tik todėl, kad mokslininkai ilgus metus kantriai rinko duomenis tame pačiame taške, kur jūros paviršius kasdien atrodo toks pats.
Vienas iš svarbiausių atradimų yra ne tik pats žiemos geležies šuolis, bet ir naujai apskaičiuotas laikas, kurį ištirpintos geležies molekulė išbūna viršutiniame, fotosintezei reikalingame sluoksnyje. Rezultatas – apie penki mėnesiai. Atrodytų, nedaug, tačiau tai tampa tikru proveržiu, palyginti su ankstesnėmis prognozėmis, kurios svyravo nuo kelių dienų iki kelių dešimtmečių.
Tokie skirtingi skaičiai praktiškai neleido sukurti patikimų modelių. Šiandien, turint aiškų penkių mėnesių rodiklį, atsiranda reali galimybė tiksliau suprasti, kiek laiko vandenynas gali išlaikyti maistingąsias medžiagas, kaip jos cirkuliuoja ir kaip veikia planktono – vienų svarbiausių planetos ekosistemos variklių – gyvavimo ciklus. Ir kartu – kaip visa tai susiję su anglies dioksido įsisavinimu.
Nors žiemos geležies šaltinis atrodo aiškus, tyrėjų nustebimas tuo nesibaigė. Pasirodo, geležies šuolis sutampa su mikroskopinių organizmų augimo banga. Šių organizmų, tarsi nematomų vandenyno darbininkų, klestėjimą galima stebėti net iš palydovų. Žiemos mėnesiais, kai planktono žydėjimas laikytas mažai tikėtinu, Ramusis vandenynas tarsi užsidega naujais signalais, rodančiais, kad geležies papildymas žiemą sukuria visai kitokį nei manyta ekosistemos ritmą.
Šis atradimas priverčia permąstyti daugelį ilgai priimtų prielaidų. Jei net tokie pagrindiniai procesai kaip maistinių medžiagų apykaita gali likti paslėpti dešimtmečius, kiek dar neatpažintų detalių slepiasi mūsų vandenynuose?
Geophysical Research Letters publikuotas Eleanor S. Bates ir jos komandos tyrimas atskleidė trūkumą, kuris gali turėti didelių pasekmių klimato prognozavimui. Dabartiniai pasauliniai biogeocheminiai ir klimato modeliai dažnai visiškai ignoruoja lokalius pakrančių geležies šaltinius – ypač iš vulkaninių salų. Tokie šaltiniai laikyti pernelyg menkais, kad turėtų sezonišką ar regioninę įtaką. Tačiau naujieji duomenys rodo priešingai: jie gali būti kertiniai tam tikruose metų cikluose.
Tai reiškia, kad atokios Ramiojo vandenyno zonos, esančios toli nuo pagrindinių dulkių kelių, gali būti daug labiau priklausomos nuo žemės nuosėdų nei manyta. O tai tiesiogiai veikia fitoplanktono produktyvumą – pirminę jūrų ekosistemų gamybos grandį, atsakingą už didžiulę dalį planetos anglies dioksido surinkimo. Kitaip tariant, mažas poslinkis Havajų pakrantėje gali turėti didesnę įtaką pasauliniam klimatui, nei atrodė.
Tyrėjai pripažįsta: šis atradimas – tik pradžia. Nors žiemos geležies ciklas jau aiškesnis, daug klausimų lieka atviri. Kiek tokių „nematomų ciklų“ egzistuoja kitose pasaulio vietose? Ar vulkaninės salos prisideda prie maistinių medžiagų įplaukų labiau, nei leidžia dabartiniai modeliai? Ir ar galime tiksliai numatyti vandenynų reakcijas į klimato pokyčius, jei vis dar aptinkame fundamentalių procesų, kurių anksčiau nebuvome pastebėję?
Kitas tyrimų etapas – genomikos duomenų integracija. Sujungus molekulines analizes ir ilgalaikius stebėjimus, mokslininkai sieks nustatyti, ar organizmų plitimas po Gondvanos skilimo analogiškai gali būti paaiškintas ir geležies ciklų dinamika: ar medžiagos ir organizmai pasyviai dreifuoja, ar aktyviai keliauja.
Vienas dalykas jau akivaizdus: net ir šiuolaikinių technologijų amžiuje vandenynai slepia daugiau nei mums norėtųsi pripažinti. Jei tokie esminiai procesai gali likti nematomi dešimtmečius, tai reiškia, kad mūsų klimato prognozės vis dar yra tik geriausios pastangos su nepilnu paveikslu.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.