Šiuo atveju pėstieji neprivalo eiti per pėsčiųjų perėją. Pasitikrinkite ar žinote taisykles

Kada pėstysis neprivalo eiti per perėją?

Eismo taisyklės Lietuvoje numato aiškią tvarką: pėsčiasis gali kirsti važiuojamąją dalį ir toje vietoje, kur nėra pažymėtos pėsčiųjų perėjos. Tačiau toks elgesys leidžiamas tik tuo atveju, jei artimiausia perėja yra toliau nei 100 metrų. Jei iki perėjos atstumas mažesnis, žmogus privalo ja pasinaudoti, net jei jam atrodo, kad saugiau pereiti kelią kitur. Ši taisyklė skirta tam, kad eismo dalyviai judėtų tvarkingai ir prognozuojamai, o vairuotojai galėtų numatyti, kur tikėtis pėsčiųjų.

Jeigu pėsčiasis visgi kerta kelią ne per perėją, jam taikoma ir kita svarbi pareiga – elgtis taip, kad nekiltų grėsmė nei jam, nei kitiems eismo dalyviams. Tai reiškia, kad kelyje ne per perėją pėsčiasis privalo užleisti kelią automobiliais važiuojantiems vairuotojams ir judėti tiesiausia trajektorija, statmenai kelio ašiai. Kitaip tariant, pėsčiasis tokiu atveju „praranda“ pirmumo teisę, todėl negali tikėtis, kad automobiliai sustos vien dėl to, kad jis įžengė į gatvę.

Ar pėstysis ne per perėją turi kokią nors pirmumo teisę?

Nors pėsčiasis, kertantis kelią nepažymėtoje vietoje, paprastai privalo praleisti automobilius, egzistuoja viena išimtis. Lietuvos kelių eismo taisyklės aiškiai numato, kad jei vairuotojas suka į šalutinį kelią – į dešinę arba į kairę – jis privalo praleisti pėsčiąjį, kuris tuo metu kerta važiuojamąją dalį sankryžoje, net jei toje vietoje perėja nepažymėta. Tai reiškia, kad sankryžose pėsčiasis nėra visiškai bejėgis: eismą keičiantis automobilis turi įsitikinti, kad žmogui netrukdo ir jo neprivertžia sustoti.

Ši taisyklė dažnai pamirštama, todėl sankryžose matome pavojingas situacijas, kai vairuotojai elgiasi taip, tarsi pėstysis jokios teisės judėti neturėtų. Iš tiesų, būtent sankryžose pėstysis sulaukia papildomos apsaugos, o vairuotojai turi būti ypač atidūs.

Ar pėstysis gali žengti į perėją paskutinę akimirką?

Tai viena daugiausiai diskusijų kelianti situacija: pėstysis priartėja prie perėjos ir staiga žengia į važiuojamąją dalį prieš pat atvažiuojantį automobilį. Ar tai leidžiama?

Lietuvos kelių eismo taisyklės šiuo klausimu aiškios. Pėstysis turi teisę įžengti į perėją tik įsitikinęs, kad tai daryti saugu. Tačiau vos žengęs į perėją, jis įgyja absoliučią pirmumo teisę. Vairuotojas privalo jam suteikti galimybę pereiti taip, kad žmogui nereikėtų nei stoti, nei skubėti, nei kitaip keisti savo judėjimo tempo. Tai reiškia, kad pėsčiasis įgyja apsaugą tik tada, kai tinkamai įvertina situaciją ir pradeda judėti.

Vis dėlto pėstysis negali elgtis neatsakingai – jis privalo vengti staigiai žengti į važiuojamąją dalį taip, kad vairuotojas nespėtų sureaguoti. KET aiškiai sako: pėstysis turi įsitikinti, kad jo veiksmai nesukels grėsmės jam pačiam ir netrikdys eismo.

Kada vairuotojas gali važiuoti per perėją, jei ją kerta pėstysis?

Šis klausimas dažniausiai domina vairuotojus, kurie nori elgtis teisingai ir saugiai. Taisyklės pateikia paprastą principą: automobilis gali judėti per perėją tik tada, kai tai netrikdo pėsčiojo judėjimo. Jei žmogus jau priėjęs prie perėjos ar kerta ją šalia, vairuotojas turi sustoti. Tačiau jeigu pėsčiasis yra kitoje eismo juostoje, juda tolyn ir automobilio trajektorijai nebekelia pavojaus, vairuotojas gali tęsti važiavimą. Svarbiausia – situaciją vertinti ne formaliai, o realiai, užtikrinant šimtaprocentinį pėsčiojo saugumą.

Ši taisyklė leidžia išvengti bereikalingų kamščių ir kartu išlaikyti pėsčiųjų apsaugą. Tačiau praktikoje dažnai matome du kraštutinumus: arba vairuotojai lekia neatsižvelgdami į pėsčiuosius, arba itin perdėtai sustoja net tada, kai pėsčiasis jau visiškai nutolęs ir neketina eiti jų kryptimi. Subalansuotas eismo suvokimas – tai geriausias kelias į saugias gatves.

Kodėl pėstiesiems svarbu žinoti taisykles?

Nors pėsčiųjų baudos daug mažesnės nei vairuotojų, jų klaidos dažnai kainuoja gerokai daugiau nei pinigus. Neapsižiūrėjimas, žingsnis ne ta kryptimi ar neteisingas situacijos įvertinimas gali turėti skaudžių pasekmių. Pėstieji, kaip neapsaugoti eismo dalyviai, turėtų taisykles žinoti ne dėl baudos, o dėl savo saugumo. O vairuotojai turėtų nepamiršti, kad net jei pėstysis ir klysta, automobilis visuomet yra tas, kuris gali padaryti didžiausią žalą.

Lietuvos miestai tampa vis gyvesni, judėjimo tempas sparčiai auga, o žmonių srautai didėja. Tai reiškia, kad tiek pėstieji, tiek vairuotojai turi prisitaikyti prie naujos realybės. Kuo geriau suprasime vieni kitų teises ir pareigas, tuo mažiau pavojingų situacijų kils kasdienėse kelionėse.