Prisijunkite
Daugiau nei šimtmetį Alberto Einšteino vardas buvo siejamas su idėjomis, kurios daugeliui atrodė pernelyg abstrakčios, kad kada nors būtų tiesiogiai patvirtintos. Erdvėlaikio kreivumas, nematoma gravitacijos architektūra, realybė, kurioje masė ir judėjimas iškreipia pačią visatos struktūrą. Šiandien astronomai gali pasakyti daugiau nei „teoriškai teisinga“. Jie tai pamatė. Stebėdami, kaip supermasyvi juodoji skylė suplėšo žvaigždę, mokslininkai užfiksavo vieną subtiliausių bendrosios reliatyvumo teorijos efektų – erdvėlaikio tempimą, atsirandantį dėl sukimosi. Tai akimirka, kai kosmosas tapo laboratorija, o Einšteino lygtys – regimu reiškiniu.
1915 metais Einšteinas paskelbė bendrąją reliatyvumo teoriją, kurioje teigė, kad gravitacija nėra klasikinė jėga. Vietoje to ji kyla iš erdvėlaikio išlinkimo, kurį sukelia masyvūs objektai. Tai buvo radikalus lūžis fizikoje. Tačiau tuo viskas nesibaigė. 1918 metais fizikai Josefas Lense ir Hansas Thirringas žengė dar vieną žingsnį ir parodė, kad masyvus, besisukantis objektas ne tik iškreipia erdvėlaikį, bet ir tarsi „tempia“ jį savo sukimosi kryptimi.
Šį efektą galima įsivaizduoti kaip kavos puodelį, kuriame šaukšteliu sukamas skystis. Skysčio paviršius ima judėti ratu, o centre susidaro sūkurys. Jei vietoje skysčio įsivaizduotume erdvėlaikį, o vietoje šaukštelio – masyvų kosminį objektą, pamatytume analogiją su Lense–Thirring efektu. Problema viena – tokį reiškinį be galo sunku aptikti.
Saulės sistemoje šis efektas yra itin silpnas. Nors NASA misija „Gravity Probe B“ sugebėjo jį aptikti aplink Žemę, tai buvo ribotas ir techniškai sudėtingas patvirtinimas. Kad erdvėlaikio tempimas taptų akivaizdus, reikia objekto, kurio masė prilygsta milijonams ar net milijardams Saulės masių. Kitaip tariant, reikia supermasyvios juodosios skylės.
Tokie objektai slypi galaktikų centruose ir dažniausiai lieka nematomi. Tačiau kartais kosminė atsitiktinybė sukuria sąlygas, leidžiančias juos stebėti neįtikėtinu detalumu.
Vienas iš svarbiausių reiškinių šiame atradime – potvyninės destrukcijos įvykis, dar vadinamas TDE. Jis įvyksta tada, kai žvaigždė pernelyg priartėja prie juodosios skylės. Galingos gravitacinės jėgos ima tempti žvaigždę viena kryptimi ir spausti kita. Šis procesas poetiškai vadinamas „spagetiifikacija“, nes žvaigždė ištempiama į ilgą, ploną struktūrą, panašią į makaroną, kuris spiralės forma artėja prie įvykio horizonto.
Tačiau žvaigždė neišnyksta akimirksniu. Jos liekanos suformuoja besisukantį akrecijos diską, iš kurio dalis medžiagos pamažu krinta į juodąją skylę, o kita dalis išmetama galingomis plazmos srovėmis – jetais, judančiais beveik šviesos greičiu. Ši diskų ir jetų sistema tapo idealiu įrankiu aptikti subtilius reliatyvistinius efektus.
Fizikai šį reiškinį dažnai lygina su magnetizmu. Kaip judantis elektrinis krūvis sukuria magnetinį lauką, taip besisukantis masyvus objektas sukuria gravitomagnetinį lauką. Jis veikia aplinkinę medžiagą ir verčia ją judėti ne tik dėl gravitacijos, bet ir dėl paties erdvėlaikio judėjimo. Juodoji skylė šiuo atveju ne tik ryja žvaigždę, bet ir palieka pėdsaką pačioje visatos struktūroje.
Šis konkretus įvykis buvo užfiksuotas objekte, pavadintame AT2020afhd. Jį stebėjo NASA Neil Gehrels Swift observatorija rentgeno spindulių diapazone ir NASA Very Large Array radijo teleskopų tinklas. Mokslininkai tikėjosi pamatyti gana stabilų signalą, kaip nutiko daugelyje ankstesnių TDE atvejų. Tačiau rezultatas buvo visiškai kitoks.
Tiek rentgeno, tiek radijo spinduliuotė rodė ritmingus, sinchroniškus ryškumo pokyčius, pasikartojančius maždaug kas 20 dienų. Akrecijos diskas ir jetai judėjo tarsi kartu, lyg visa sistema lėtai suktųsi kūgio forma erdvėje. Tai tiksliai atitiko Lense–Thirring precesijos prognozes – reiškinį, kai besisukanti juodoji skylė tempia erdvėlaikį ir priverčia aplinkinę medžiagą „svyruoti“ aplink jos sukimosi ašį.
Ankstesni potvyninės destrukcijos įvykiai buvo stebėti daugybę kartų, tačiau jų radijo signalai paprastai buvo stabilūs. AT2020afhd atveju kintamumas buvo per reguliarus ir per greitas, kad jį būtų galima paaiškinti energijos svyravimais ar chaotiška akrecija. Skaitmeniniai modeliai patvirtino, kad vienintelis nuoseklus paaiškinimas – erdvėlaikio tempimas dėl juodosios skylės sukimosi.
Šis atradimas suteikia astronomams naują metodą matuoti juodųjų skylių sukimosi greitį – esminį parametrą, lemiantį jų evoliuciją. Be to, jis padeda geriau suprasti, kaip formuojasi jetai, kurie gali paveikti ištisas galaktikas, reguliuodami žvaigždžių formavimosi tempą. Tai retas momentas, kai daugiau nei prieš šimtą metų suformuluota teorija gauna ne tik netiesioginį, bet ir vizualiai aiškų patvirtinimą.
Ši kosminė drama yra ne tik mokslo pergalė. Tai ir priminimas, kad visata paklūsta taisyklėms, kurios buvo užrašytos žmogaus ranka dar tada, kai nebuvo nei kosminių teleskopų, nei skaitmeninių modelių. Ir šį kartą Einšteinas buvo teisus – iki pat pačios erdvėlaikio gelmės.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.