Nepraleiskite įspūdingiausio metų reginio: pamatysite išskirtinį mėnulį, laukia fantastiškas šou

Supermėnuliu vadinama pilnatis, kai pilnas Mėnulis sutampa su perigejumi – ta jo orbitos atkarpa, kurioje Mėnulis yra arčiausiai Žemės. Tuomet jis atrodo didesnis ir ryškesnis nei įprasta.

Perigejus 2026 m. sausio 3 d. priartins pilnatės Mėnulį iki maždaug 362 312 kilometrų atstumu nuo Žemės (apie 225 130 mylių). Tai suteiks jam maždaug 14 proc. didesnį regimąjį dydį ir apie 30 proc. didesnį ryškumą, palyginti su toliausiu jo orbitos tašku.

Nors šis atstumas bus šiek tiek didesnis nei 2025 m. gruodžio 4 d. buvusio Šaltojo supermėnulio metu, ryškumo trūkumą kompensuos dar viena palanki dangaus sąlyga.

Šių metų Vilko supermėnulis pasirodys praėjus vos kelioms valandoms po Žemės perihelio – taško, kuriame mūsų planeta būna arčiausiai Saulės. Tuo metu Žemė priartėja apie 3,4 proc. labiau nei toliausiame orbitos taške. Dėl to į Žemės ir Mėnulio sistemą pasiekia truputį daugiau saulės šviesos, o tai suteikia papildomą šviesumo postūmį Mėnuliui.

Be to, šaltesnis oras paprastai būna sausesnis nei šiltas, todėl jame yra mažiau drėgmės. Sausesnis oras rečiau išsklaido šviesą, dangus tampa skaidresnis, o dangaus kūnai – ryškesni. Todėl 2026 m. sausio 3-osios naktis Šiaurės pusrutulyje, jei tik bus giedra, gali tapti idealiu metas stebėti Mėnulį. Tam nereikės jokios specialios įrangos – pakaks Jūsų akių ir šilto pledo.

Kas yra supermėnuliai?

Supermėnuliai – natūrali Mėnulio orbitos formos pasekmė. Mėnulio orbita aplink Žemę nėra idealiai apskrita, ji šiek tiek elipsinė. Todėl tam tikruose orbitos taškuose Mėnulis būna truputį arčiau ar toliau nei vidutinis jo atstumas – apie 384 400 kilometrų.

Artimiausias taškas vadinamas perigejumi. Jų per metus būna maždaug trylika. Tačiau supermėnuliu vadiname tik tuos kartus, kai perigejus sutampa su pilnatimi arba jaunatimi. Dėl to supermėnulių yra mažiau nei perigejų.

Mėnulio orbita taip pat kinta – ji precesuoja, tai yra, jos elipsės forma erdvėje lėtai pasisuka. Dėl to perigejų laikas nėra tiksliai susietas su Mėnulio fazėmis, ir kiekvienais metais supermėnuliai įvyksta skirtingomis datomis.

Į perigejaus atstumą daro įtaką ir kiti veiksniai: Saulės gravitacinis poveikis bei ilgamečiai Žemės ir Mėnulio sąveikos pokyčiai, dėl kurių Mėnulis labai pamažu tolsta nuo mūsų planetos.

Perihelius: Žemė arčiausiai Saulės

Perihelius – panašus reiškinys tik jau Žemės orbitoje aplink Saulę. Žemė Saulės atžvilgiu taip pat skrieja elipsine orbita, todėl kasmet, maždaug sausio 3 d., priartėja iki maždaug 147 099 900 kilometrų atstumo nuo Saulės. Tai yra arčiau už vidutinį atstumą, siekiantį apie 149,6 milijono kilometrų.

Toks priartėjimas padidina Saulės energijos kiekį, pasiekiantį Žemę ir Mėnulį, todėl pilnatis perihelio metu gali būti apie 6,5 proc. ryškesnė, palyginti su pilnatimi, įvykstančia toliausiame Žemės orbitos taške – afelyje.

Vilko supermėnulio pavadinimas ir išskirtinumas

Sausio mėnesio pilnatis tradiciškai vadinama Vilko Mėnuliu. Manoma, kad šis pavadinimas kilo iš šiaurės pusrutulio žiemos tradicijų ir senųjų tautų pastebėjimų, jog šalčiausiomis žiemos naktimis dažniau girdėdavosi vilkų staugimas.

2026 m. sausį Vilko Mėnulis bus ypatingas, nes sutaps net trys reiškiniai: pilnatis, Mėnulio perigejus ir Žemės perihelis. Tai – reta triguba dangaus kombinacija, dėl kurios šis Vilko supermėnulis bus ne tik didesnis ir ryškesnis, bet ir įspūdingesnis nei dauguma įprastų pilnačių.

Be to, tai bus paskutinis pilnas supermėnulis iki 2026 m. lapkričio 24 d. Tad jei mėgstate stebėti dangų, verta pasinaudoti šia proga ir iš anksto susiplanuoti žiemos nakties pasimatymą su Mėnuliu.