Skandalingi rašytojų dialogai atgyja ant knygų viršelių: paroda Vilniuje provokuoja skaitytojus

„Iki šiol daug pasakojome apie Pamėnkalnio vilos istoriją, architektūrą, o naują vilos veiklos etapą – antro aukšto erdvių atvėrimą visuomenei – norėjome pažymėti literatūriškai. Rašytojų tarpusavio bendravimas, šiuo atveju – pasikalbėjimas per knygas ir linkėjimus, mums pasirodė kaip simbolinis gestas: parodyti literatūros lauką iš vidaus ir atverti atnaujintas vilos erdves“, – sako VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ direktorė ir parodos kuratorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

Parodoje – šimtmečio senumo dedikacijos ir Nobelio laureatų linkėjimai

Parodos kuratorius Pijus Opera pasakoja, kad idėja surengti šią parodą kilo netikėtai. „Tvarkydamas tėčio biblioteką radau daug knygų, kurias jam buvo pasirašę kiti rašytojai. Peržvelgęs dešimtis tokių įrašų, įžvelgiau tam tikrą raidą – ne tik dedikacijų stiliuje, bet ir santykiuose su skirtingais autoriais. Tai pasirodė labai įdomu: trumpuose įrašuose atsiveria ilgi dialogai“, – sako jis.

Parodoje pristatomos labai įvairios dedikacijos – nuo lakoniškų iki grafinių, nuo pagarbiai formalių iki žaismingų ar itin asmeniškų, visos jos – rašytojų rašytojams. Jose susitinka skirtingos kartos ir patirtys: nuo Jono Jablonskio ir Juozo Tumo-Vaižganto iki šiandien pirmąsias knygas leidžiančių autorių, nuo Czesławo Miłoszo iki Margaret Atwood.

Dedikacijos čia tampa ir savotišku kalbos istorijos dokumentu. „Prieš šimtą metų rašytos dedikacijos dažnai pasižymi labai dideliu patosu, formalia pagarba, titulų vardijimu. Šiandien pagarba niekur nedingusi, tačiau ji išreiškiama visiškai kitokiais žodžiais – kalba tapo laisvesnė, žaismingesnė“, – pastebi Pijus Opera.

„Dedikacijose matome, kaip mezgasi rašytojų santykiai dar iki pirmos knygos pasirodymo, kaip vienas rašytojas laukia kolegos kūrybinio rezultato, o po metų ar kelerių jau gauna jam dedikuotą naujai pasirodžiusią knygą. Iš dedikacijų, esančių žmogaus bibliotekoje, galima susidaryti vaizdą apie jo literatūrinį santykį su kitais“, – atkreipia dėmesį Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

Parodoje atsiskleidžia ir tarptautiniai literatūros ryšiai – per vertimus, akademinius kontaktus, asmenines draugystes. Užsienio autorių, Nobelio premijos laureatų ar išeivijos rašytojų dedikacijos liudija, kad lietuvių literatūra niekada nebuvo uždara.

Iš viso parodai surinkta apie 250 dedikacijų. Parodoje pristatoma jų dalis, o su visu sudarytu rinkiniu lankytojai galės susipažinti virtualioje parodoje, kuri bus pristatyta šių metų pavasarį.

Naujas Pamėnkalnio vilos etapas

Paroda žymi ir naują Pamėnkalnio vilos gyvavimo etapą. „Vila grįžta į savo ištakas – sodas, kiemas, pirmas ir antras aukštai nebėra atskiros įstaigos. Tai bendra vila su skirtingomis funkcijomis: viešomis darbo ir susitikimų erdvėmis antrame aukšte bei pirmo aukšto ekspozicinėmis ir renginių erdvėmis, kurias atversime kovo pabaigoje. Šia paroda pažymime naujų veiklų pradžią, atsiverdami būtent per rašytojus ir literatūrą“, – teigia Rūta Elijošaitytė-Kaikarė.

Antrasis vilos aukštas ir holas, kuriame veikia paroda, vilos darbo metu bus visiškai atviri lankytojams ir taps erdve susitikimams, pokalbiams, edukacijoms bei kūrybinėms dirbtuvėms. Nuo kovo mėnesio čia veiks vietinė rezidencija „Kambarys be kabučių“, kurios metu vienam Vilniaus rašytojui ar rašytojai mėnesiui bus suteikta darbo erdvė viloje.