Kai studentai budėjo už laisvę: nepamirštamas merginos liudijimas apie Sausio 13-ąją

Minint Laisvės gynėjų dieną, prisiminimais apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, ką tik atkurtą Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) ir kruvinus Sausio 13-osios įvykius dalijasi menotyrininkė prof. dr. Agnė Narušytė – tuometė VDU studentė, laisvę gynusi ne tik budėjime prie Seimo, bet ir universitete, kuris gimė iš tos pačios laisve dvelkiančios idėjos.

Universitetas, gimęs iš laisvės idėjos

Kalbant apie VDU kaip vakarietišką, atvirą ir bendruomenišką instituciją, lengva pamiršti, kad šios vertybės neatsirado savaime. 1989 m., atkuriant universitetą, jos buvo sąmoningai pasirenkamos ir kuriamos – kartu su pirmaisiais studentais. Būtent taip VDU prisimena A. Narušytė, anuomet stojusi į universitetą ne tik dėl studijų, bet ir dėl pažado gyventi kitaip.

„Stojome į šį universitetą būtent todėl, kad jis žadėjo būti vakarietiškas“, – sako ji. Atkurtas kaip tarpukario Lietuvos universiteto tąsa, VDU siūlė tai, kas tuomet skambėjo beveik utopiškai: studijas ne siauroje specialybėje, o pagal amerikietiškas aukštojo mokslo tradicijas – plačioje pasirinktų mokslų kryptyje, galimybę rinktis, klysti, ieškoti.

„Visi humanitarai – būsimi filosofai, istorikai, filologai, etnologai, menotyrininkai – pradžioje buvome kartu. Tik vėliau pradėjome specializuotis.“ A. Narušytė džiaugiasi, kad toks modelis suteikė progą susipažinti su plačiu ratu žmonių, vėliau pasirinkusių skirtingas specialybes.

VDU vyravo ir kitoks santykis tarp dėstytojų bei studentų. „Kuriant universitetą buvo tikrai rūpinamasi jo kokybe, dėstytojai kviesdavosi mus ir sakydavo: mes kuriame universitetą kartu. Sakykite, ko norite, ką galvojate“, – prisimena profesorė. „Mes ir sakydavome, ir jautėmės iš tiesų dalyvaujantys universiteto kūrime. Tai buvo nuostabu ir lyg kokia dovana mano gyvenime. Nors galutinius sprendimus, žinoma, priimdavo universiteto vadovybė ir kartais nuspręsdavo taip, kaip mums nepatikdavo. Tuomet mes kovodavome. Kartais ir išsikovodavom“, – pasakoja A. Narušytė. Toks atviras dialogas tais laikais buvo retas dalykas.

Universiteto kokybę užtikrino ir atidžiai atrinkti dėstytojai. „Mums dėstė ir iš JAV atvykę, ir iš Lietuvos atrinkti patys geriausi specialistai“, – teigia profesorė.

Didelę reikšmę pagal vakarietiškas tradicijas atkurtame universitete turėjo tarptautiškumas. Kasdienės paskaitos anglų kalba, dėstytojai iš JAV ir kitų užsienio šalių, pasiruošimas tarptautiniams egzaminams atvėrė pasaulį, kuris tuo metu didžiajai Lietuvos daliai dar buvo sunkiai pasiekiamas.

„Išlaikę tarptautinį anglų kalbos egzaminą, galėjome toliau studijuoti užsienyje. Daugelis taip ir padarėme.“ Profesorė prisimena galimybę užsienyje gilintis į naujausias mokslo teorijas ir iš universiteto Prahoje parsivežtus du lagaminus persikopijuotų mokslinių knygų, kurių Lietuvoje taip trūko. Šį langą į pasaulį atvėrė VDU: „Čia jautėsi tas oro virpesys iš laisvojo pasaulio“, – sako A. Narušytė.

Neramūs pirmieji Nepriklausomybės metai

Laisvės idėjų kupinam universitetui, kaip ir visai Lietuvai, 1990-ieji buvo neramūs. Tuoj po kovo 11-osios atkūrus Nepriklausomybę, šalis patyrė ekonominę ir energetinę blokadą. „Nebuvo benzino, nebuvo karšto vandens, nebuvo šildymo“, – pasakoja A. Narušytė, tuo metu gyvenusi VDU bendrabutyje miesto pakraštyje.

„Į paskaitas su drauge eidavome pėsčiomis, ji mane mokydavo anglų kalbos, visą kelią šnekėdavomės angliškai, kurdavome istorijas ir juokdavomės. Sakėm, kad pasportuosim, pajudėsim, iš viso šito darėmės tokį linksmumą, kad buvo gerai ir be to benzino“, – prisimena profesorė.

Dar pavasarį pasklidus kalboms, kad sovietai gali mėginti atsiimti universitetui atiduotus rūmus, A. Narušytė kartu su kitais VDU studentais dieną ir naktį saugojo universiteto patalpas.

„Šis budėjimas buvo kitoks nei stovėti aplink Spaudos rūmus – esi viduje, tad gali ir nusnūsti. Bet mes naktimis nemiegodavome, bendraudavome, siautėdavome pastate, kuriame nebuvo dėstytojų. Išeidavome ir pasivaikščioti, nuėję iki karinio miestelio rūsčiai nužvelgdavome kareivius ir grįždavome atgal saugoti“, – tris dienas ir naktis trukusį budėjimą prisimena A. Narušytė.

Ji ir kiti VDU studentai aukštosios mokyklos rūmus saugojo pamainomis: „Nesiskirstėme formaliai, tiesiog ėjo tie, kurie galėjo. Budėję naktį, ryte grįždavome pamiegoti, vakare jau vėl budėdavome universitete. Žinoma, teko praleisti ir paskaitų, bet universiteto išsaugojimas buvo svarbesnis dalykas.“

„Galiausiai sovietai, atrodo, atlyžo ir mus pasiekė žinia, kad universiteto saugoti jau nebereikia, jo pastatų nebeatsiims. O tas tris budėjimo naktis vis dėlto praleidome smagiai – susipažinome su visais kauniečiais studentais, ne tik iš savo humanitarinio fakulteto, bet ir su „tiksliukais“, studentais iš ekonomikos fakulteto“, – apie VDU studentų bendruomenę suvienijusį įvykį pasakoja A. Narušytė.

Sausio 13-osios naktis: apelsinas, malda ir apsisprendimas likti

Rudenį budinčias minias sovietams darėsi vis sunkiau išsklaidyti, įtampa augo. Kulminaciją ji pasiekė 1991 m. sausio 13-osios naktį. Ši naktis A. Narušytės atmintyje išliko iki smulkiausių detalių.

Pasiryžusi eiti budėti prie arčiausiai tuometinių jos namų buvusio Televizijos bokšto, galiausiai ji atsidūrė prie Seimo: „Nors sovietai bandė apgauti žmones skleisdami žinią, kad šįvakar jie nieko nepuls, budėti minios vis tiek rinkosi. Ketinau eiti prie Televizijos bokšto, bet tuomet paskambino draugė – atvykusi su autobusu iš Alytaus, ji kvietė kartu budėti prie Seimo. Sutikau. Dabar kartais vis pakalbame, kad ji turbūt išgelbėjo man gyvybę – juk buvau nusiteikusi, jei tik reikės, gulti po tankais. Buvo tokia nuotaika, kad stovėsim ir nepraleisim, suvokėm, kokia svarbi yra televizija“, – pasakoja profesorė.

Prie Seimo rūmų A. Narušytė iš pradžių budėjo kartu su drauge, vėliau – su jaunesne pussesere. „Vaikščiojome aplinkui, gėrėme arbatą. Gerai pamenu arti įsikūrusios kavinės tualete ant grindų daugybės žmonių suneštą rudą sniego košę. Ir nuščiuvusią minią, kai pasigirdo pirmieji šūviai ir pasklido žinia apie link Televizijos bokšto važiuojančius tankus“, – prisiminimais dalijasi profesorė.

Pasak jos, po to stojo tyla ir pasigirdo Vytauto Landsbergio balsas. Įspėjęs apie pavojų, jis paragino žmones skirstytis. „Mes visi surikome „Ne!“. Ir nors jaučiau mirties baimę, šis „Ne!“ buvo lyg priesaika, įkalusi kūną į žemę ir neleidusi bėgti. Buvo vienas kitas, kuris nubėgo. Jų buvo vienetai ir aš jų nekaltinu, bet mes visi likome“, – sako profesorė.

Į atmintį A. Narušytei įsirėžė ir suvokimas, kad ryto ji gali jau nebesulaukti: „Stovėjome būrelyje, kažkoks nepažįstamas žmogus davė man apelsiną. Pasidalinome jį su pussesere. Pamenu, valgiau ir galvojau, kad čia paskutinis mano gyvenime apelsinas. Daugiau nieko nevalgysiu, nes juk mirsiu.“

Netrukus link Seimo pajudėjo tankai. „Žmonės susispietė, pradėjo melstis. Nebuvau tikinti, bet tą akimirką neturėjau nieko kito, beliko tik malda. Meldėmės garsiai ir tankai pravažiavo“, – pasakoja A. Narušytė ir priduria, kad tai jos neprivertė tikėti dievu. „Patikėjau ne dievu, o žmonių valia – kai žmonėms kažkas tikrai svarbu, jie gali tai pasiekti.“

„Paskui skaičiau įvairius dokumentus ir pasakojimus, sužinojau, kad buvo daug skambučių ir iš Lietuvos, ir iš JAV, kad tik tie tankai pravažiuotų. Bet tą akimirką tikrai atrodė, kad padėjo bendra žmonių malda“, – sako A. Narušytė. Paryčiui prie Seimo pradėtos statyti barikados, o vėl suskambusios televizijos ir radijo transliacijos patvirtino, kad Lietuva vis dar yra.

Šviesus prisiminimas ir bendrystės jausmas

Nors Sausio 13-oji buvo kupina skausmo, o tą naktį žuvusiųjų laidotuvės – sunkios ir slegiančios, ši diena prof. dr. Agnei Narušytei iki šiol siejasi ir su šviesa. „Tas geras jausmas kyla iš to, kad žmonių buvo labai daug ir jie visi pasirinko būti“, – sako ji.

„Jaučiau mirties baimę, tą naktį bijojau tragiškai, bet buvo toks tvirtas tikėjimas, jog Lietuva turi būti laisva, jog kovo 11 d. atkurta Nepriklausomybė yra svarbiau už gyvenimą. Įtariu, kad daugelis susirinkusiųjų galvojo taip pat.“

Profesorė prisimena ir pirmomis dienomis po Sausio 13-osios gautą kursioko iš Kauno skambutį. „Pakeliu telefono ragelį, o ten kursiokas istorikas. Nebuvom nei labai geri draugai, nei kas, bet paklausė, kaip laikausi, pasipasakojome. Kai pasakė, kad jie visi Kaune – ir VDU, ir visi kursiokai, ir visi draugai – gyvi ir sveiki, apėmė toks šiltas jausmas“, – apie ryšį su Kaunu ir universitetu pasakoja A. Narušytė.

Ši patirtis, pasak profesorės, tapo kertiniu pamatu, leidžiančiu tikėti, kad susivieniję žmonės gali pasipriešinti bet kam. Ir šiandien, minint Sausio 13-ąją, ji primena ne tik gedulą dėl žuvusiųjų laisvės kovotojų, bet ir tai, ką lietuviai sugebėjo padaryti būdami kartu.