Kaip ilgai populizmas bus pagrindinė stiprybė? Žemaitaičio ateitis kelia vis daugiau abejonių

Susitikimo su gyventojais metu įvykęs fizinis kontaktas su protestuoti atvykusiu jaunuoliu sukėlė ne tik momentinę reakciją, bet ir platesnę diskusiją apie politinę kultūrą.

Tokie įvykiai nėra izoliuoti nuo bendro konteksto. Jie įsilieja į ilgiau trunkantį viešosios komunikacijos procesą, kuriame vis daugiau emocijų, konfrontacijos ir mažiau bandymų kalbėtis. Kai politikas, turintis Seimo nario mandatą, leidžia sau fizinį veiksmą prieš pilietį, net ir provokuojantį, tai tampa nebe asmenine klaida, o viešosios atsakomybės klausimu.

Visuomenė iš politikų tikisi ne tik idėjų ar pažadų, bet ir gebėjimo valdyti situacijas, kurios nėra patogios. Būtent tokiose akimirkose atsiskleidžia, ar politikas supranta savo vaidmenį demokratinėje sistemoje. Vilkaviškyje įvykęs incidentas privertė iš naujo įvertinti, ar emocijos ir jėga gali būti laikomos politinio dialogo dalimi.

Incidentas, kuris peržengė simbolinę ribą

Susitikimai su rinkėjais yra viena svarbiausių demokratijos formų. Tai nėra uždari renginiai, skirti tik palaikantiems, o viešos erdvės, kuriose vietos turi ir kritika, ir protestas. Būtent todėl fizinis politiko veiksmas prieš protestuotoją daugeliui tapo nerimą keliančiu signalu.

Šiuo atveju nebuvo kalbama apie rimtą susirėmimą ar sunkias pasekmes, tačiau pats faktas, kad buvo panaudota fizinė jėga, jau laikomas ribos peržengimu. Protestas, net jei jis nemalonus ar aštrus, demokratinėje visuomenėje yra teisėta išraiškos forma. Atsakas į jį turi būti politinis, o ne fizinis.

Viešasis politinis susitikimas reiškia, kad jame gali dalyvauti bet kuris pilietis. Tai apima ir tuos, kurie nepritaria, kelia nepatogius klausimus ar išreiškia nepasitenkinimą. Fizinis reagavimas į tokią situaciją rodo ne gebėjimą valdyti dialogą, o jo stoką.

Bandymas pateisinti veiksmus ir atsakomybės klausimas

Po incidento buvo matyti pastangos perkelti kaltę kitai pusei. Viešojoje komunikacijoje skambėjo teiginiai, esą protestuotojas elgėsi nepagarbiai ar trukdė kitiems dalyviams. Tačiau net ir tokie argumentai nepateisina fizinės prievartos.

Svarbu ir tai, kad pats pastumtas jaunuolis policijai pretenzijų nepateikė. Tai leidžia manyti, jog realios grėsmės politikas nejautė. Tokiu atveju fizinis veiksmas tampa dar labiau nepagrįstas ir sunkiai suderinamas su politiko atsakomybe.

Ši situacija atskleidžia gerai pažįstamą modelį, kai agresyvesnis elgesys bandomas pateisinti moraline viršenybe ar tariama tvarkos gynyba. Tokia retorika dažnai būdinga populistiniam požiūriui, kai politikas save pateikia kaip vienintelį gynėją, o kritikus vaizduoja kaip grėsmę.

Reakcijos iš valdžios institucijų

Į incidentą sureagavo ir aukščiausi valstybės pareigūnai, tačiau jų vertinimuose pasigirdo dvilypės žinutės. Prezidentūros atstovas įvykį pavadino apgailėtinu, kartu užsimindamas apie galimą provokaciją ir būtinybę atlikti tyrimą, o premjerės patarėjas kalbėjo apie peržengtas sveiko proto ribas. 

Vis dėlto toks atsargus formulavimas kelia klausimų, nes demokratinėje valstybėje jokia provokacija negali būti laikoma pateisinimu fiziniam smurtui. 

Viešojoje politikoje atsakomybė už veiksmus tenka politikui, o bandymai ieškoti aplinkybių, galinčių sušvelninti smurto faktą, tik silpnina aiškią žinią, kad jėgos naudojimas politiniuose procesuose yra nepriimtinas bet kokiomis aplinkybėmis.

Tai nėra tik etiketo pažeidimas. Tai signalas apie galimą politinės kultūros silpnėjimą, kai fizinė jėga pradedama suvokti kaip leistina reakcija. Tokia žinia yra pavojinga, nes ji gali normalizuoti agresiją viešajame gyvenime.

Nors iš pradžių policija nesiėmė veiksmų motyvuodama tuo, kad nukentėjusysis nepareiškė pretenzijų, tai nereiškia, jog incidentas neturėjo būti vertinamas instituciniu lygmeniu. 

Antradienį Kauno apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai pažeistos viešosios tvarkos per Vilkaviškyje vykusį renginį, taip patvirtindama, kad viešojoje erdvėje pasireiškęs politiko elgesys negali būti ignoruojamas. 

Tokie atvejai turi būti vertinami ne tik formaliai teisiniu, bet ir platesniu moralinės atsakomybės aspektu, nes politikų veiksmai formuoja viešosios politikos ir demokratinės kultūros ribas.

Normalizuotos agresijos pavojus demokratijai

Jeigu tokie įvykiai bus nurašomi kaip emociniai protrūkiai ar žmogiškos klaidos, visuomenei bus siunčiama pavojinga žinia. Ji reikš, kad politikas gali naudoti fizinę jėgą prieš kitaip mąstančius be rimtų pasekmių.

Šiandien tai buvo protestuojantis jaunuolis, rytoj tai gali būti žurnalistas ar kitas politikas. Nevaldomos emocijos ir nuolatinė konfrontacija kelia grėsmę ne tik pavieniams asmenims, bet ir visos valstybės politiniam stabilumui.

Rinkėjai turi teisę tikėtis, kad jų atstovai geba spręsti konfliktus be smurto. Politika nėra ringas, kuriame laimi stipresnis. Tai susitarimų ir dialogo erdvė, kurioje svarbiausia pagarba ir atsakomybė.

Remigijaus Žemaitaičio elgesys Vilkaviškyje tapo riba, kurią visuomenė priversta įvertinti. Klausimas, ar jam dar vieta politikoje, kyla ne dėl vieno stumtelėjimo, o dėl to, kokią politinę kultūrą toks elgesys formuoja ir normalizuoja ateičiai.