Lietuvos sodus užkariauja paukštis, kurio balsas primena fleitą: jis tapo 2026 metų simboliu

Juodagalvė devynbalsė (Sylvia atricapilla) jau šimtmetį lydi ornitologus Vidurio Europoje – būtent šis paukštis pasirenkamas kaip organizacijų, tiriančių ir saugančių paukščius, simbolis. 2026 metų paukščio titulas yra ir šimto metų sukakties minėjimas: tiek laiko nuosekliai dirbama paukščių apsaugos ir tyrimų srityje.

Devynbalsių genties lotyniškas pavadinimas Sylvia suteiktas ir prestižiniam ornitologų mokslo žurnalui, leidžiamam jau nuo 1930-ųjų. Pasak specialistų, juodagalvė devynbalsė yra puikus rūšies, gebančios prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, pavyzdys. Kadaise ji buvo tipiškas miškų tankmės ir pakelės krūmynų paukštis, o šiandien sėkmingai gyvena parkuose, soduose ir miestų želdynuose.

Dėl tokio prisitaikymo jai sekasi puikiai. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio šios rūšies gausa išaugo maždaug tris kartus. Skaičiuojama, kad Vidurio Europos mastu juodagalvių devynbalsių yra iki kelių milijonų perinčių porų, ir ji patenka į gausiausių regiono paukščių penketuką.

Atpažinti iš „kepurėlės“ labai paprasta: patinėliai turi ryškią juodą „kepurėlę“, o patelių ir jauniklių galvos viršų puošia rusvai ruda, kaštoninė spalva.

Kaip atskirti juodagalvę devynbalsę nuo zylės?

Juodagalvė devynbalsė – nedidelis, liaunas paukštelis, kiek mažesnis už žvirblį. Pagrindinis skiriamasis požymis – minėtoji galvos „kepurėlė“. Patinų yra juoda, patelių ir jauniklių – rusvai ruda.

Dėl šio bruožo juodagalvės devynbalsės nesunku supainioti tik su kai kuriomis zylėmis, pavyzdžiui, šiauriete ar pilkąja zyle. Tačiau zylėms juoda galvos dalis dengia ir akis, be to, jos turi aiškiai matomą juodą „barzdelę“ po snapu, o devynbalsė – ne.

Vis dėlto labiausiai šis paukštis papirks balsu. Juodagalvė devynbalsė laikoma vienu geriausių mūsų krašto giesmininkų. Jos giesmė turtinga, melodinga, skamba šviesiai ir džiugiai. Patinėliai neretai įpina į savo fleitinius motyvus ir kitų rūšių – varnėnų, juodųjų strazdų, lakštingalų – giesmių fragmentus.

Jei krūmuose išgirsite kietą tek-tek, primenantį vienas į kitą daužomus akmenukus, galite būti tikri, kad netoliese – ši „metų paukštė“.

Juodagalvės devynbalsės išskirtinumas – nepaprastai skaidri, optimistiškai skambanti giesmė. Įsiklausius girdėti, kad, kitaip nei daugelis paukščių, kurie daugiau čirškia ar čirpia, ši rūšis gieda labai švariomis, pilnomis natomis. Giesmė prasideda tyloku „murmėjimu“, tačiau staiga išauga į aiškią, skambančią melodiją. Dėl tokio skambesio atrodo, lyg krūmynuose kažkas groja fleita.

Nuotykiai pakeliui į žiemojimo vietas

Mūsų platumose juodagalvės devynbalsės praleidžia maždaug pusmetį. Jos parskrenda kovo pabaigoje ir rugsėjį vėl išskrenda. Dauguma paukščių traukia į Viduržemio jūros regioną, tačiau mokslininkai pastebėjo įdomų reiškinį: nuo XX a. penktojo dešimtmečio dalis Centrinės Europos populiacijos pakeitė migracijos kryptį ir vietoje žiemojimo pietuose nuskrenda į Didžiąją Britaniją.

Ten šią rūšį vilioja švelnesnis klimatas ir gausiai lesyklėlėse siūlomas maistas. Tokios žiemojimo vietos leidžia paukščiams gerai peržiemoti ir pavasarį anksčiau sugrįžti į perėjimo teritorijas. Per kelias kartas ši nauja migracijos kryptis tapo genetiškai užfiksuota atskiroje populiacijos dalyje.

Tačiau kelionė į žiemojimo vietas ir iš jų kelia ir mirtinų pavojų. Kai kuriose Viduržemio jūros šalyse, ypač Kipre, Maltoje ir Italijoje, vis dar paplitęs neteisėtas paukščių gaudymas: naudojami tinklai ir žiaurūs lipnūs spąstai. Manoma, kad kasmet tokiu būdu žūsta iki 1,8 mln. juodagalvių devynbalsių. Ornitologų kampanijos ir „metų paukščio“ akcijos siekia atkreipti dėmesį į šią problemą ir prisidėti prie jos sprendimo.

Kaip prisivilioti juodagalvę devynbalsę į savo sodą?

Prisidėti prie šios rūšies apsaugos galima ir labai paprastai – tiesiog savo kieme ar sode. Perėjimo laikotarpiu devynbalsėms ypač svarbus gausus vabzdžių kiekis, kuriuo maitinami jaunikliai. Todėl verta riboti chemijos naudojimą ir dalį vejos palikti nešienautą – čia gausiau vabzdžių, vikšrų ir kitų smulkių bestuburių.

Patartina ir viename sodo kampe palikti lapų, sausų šakų, žolių krūvą – tokie mikrobiotopai tampa slėptuve ir vabzdžiams, ir paukščiams. Juodagalvės devynbalsės ypač mėgsta tankius krūmus, kuriuose gali saugiai sukti lizdus.

Vasarą jos mielai lesa uogas, todėl, jei pasodinsite šeivamedžių, ievų, serbentų ar kukmedžių, jūsų sodas joms taps tikru rojumi. Mainais kiekvieną pavasarį išgirsite giesmę, kurios neatstos jokie įrašai ar radijas.