Ar mus jau aplenkė dirbtinis intelektas iš kitų pasaulių? Nauja hipotezė paaiškina, kodėl Visata tokia tyli

Tačiau nors nuolat ieškome signalų ar įrodymų apie kitus protingus padarus, kol kas nesame aptikę nieko. Dangaus tyla stebina ir kelia klausimų, kodėl visata, tokia didžiulė ir gyvybei palanki, atrodo tuščia. Šis klausimas vadinamas „Fermi“ paradoksu.

Daugelis teorijų bando paaiškinti šią tylą. Vieni teigia, kad gyvybė retai išsivysto, kiti, kad esame „kosminiame zoologijos sode“ ir mus stebi, bet nesikiša. Kiti mano, kad civilizacijos sunaikina save dar prieš pasiekdamos žvaigždžių keliones. Tačiau atsirado ir nauja hipotezė, kad viską galėjo pakeisti dirbtinis intelektas (DI).

Karlo Sagano „komunikacijos horizontas“

Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje garsus astronomas Karlas Saganas pasiūlė mintį, kad civilizacijoms tobulėjant, jų technologijos tampa pernelyg pažangios, kad mes jas pastebėtume. Jis šį reiškinį pavadino „komunikacijos horizontu“.

Pagal šią idėją, mes galime aptikti radijo signalus iš šimtų šviesmečių atstumo, tačiau jei svetimos civilizacijos naudotų pažangesnius metodus, pavyzdžiui, neutrino ryšį, jos mums taptų visiškai nematomos. Jų žinutės tiesiog nepatektų į mūsų aptikimo diapazoną.

Technologijų šuolis ir DI įtaka

K. Saganas manė, kad prireiktų maždaug tūkstančio metų, kol civilizacija pasieks tokį technologinį lygį. Tačiau nuo to laiko viskas pasikeitė. Dirbtinis intelektas vystosi eksponentiškai ir jau dabar geba atlikti užduotis, kurios anksčiau buvo laikomos neįmanomomis.

Jeigu pažangi civilizacija sukurtų dirbtinį superintelektą, jis taptų dominuojančia gyvybės forma. Tokia sistema galėtų tobulėti nepriklausomai nuo biologijos ribų ir pasiekti ryšio bei energijos formas, kurių mes dar nesuprantame.

Civilizacijų „išnykimas“ mūsų akyse

Naujausi tyrimai rodo, kad jei technologinė pažanga spartėja, stebėjimo horizontas gali susitraukti iki kelių dešimtmečių. Tai reiškia, kad civilizacijos gali tapti neaptinkamos vos po kelių žmonių kartų. Mums jos būtų tarsi išnykusios, nors iš tiesų toliau egzistuotų kitame technologiniame lygmenyje.

Galbūt todėl mes ir negirdime jokių signalų, tai ne dėl to, kad jų nėra, o todėl, kad jie pasiekė būvį, kuriame mūsų priemonės jų nebepagauna. Civilizacijos tarsi pereina į kitą egzistavimo fazę, tapdamos nematomos visatai, kuri dar tebestebi radijo bangas.

Kosminė tyla ir nauja realybė

„Fermi“ paradoksas gali būti paprastesnis, nei manome. Gal visata pilna civilizacijų, tačiau jos gyvena savo pasauliuose, valdomos dirbtinio intelekto, komunikuojančios būdais, kurių mes nesuprantame. Mūsų pačių ateitis gali būti tokia pati.

Tai tarsi „miręs internetas“ kosminiu mastu, tai tinklas, kuriame kažkada buvo balsų, dabar tylus, nes jie peržengė ribas, kurias mes dar tik pradedame suprasti. Galbūt ir mes vieną dieną tapsime ta civilizacija, kurios niekas kitas nebegalės aptikti.