Atidengta užmiršta Antarktidos žemė: po kilometrais ledo slypi ištisas kraštovaizdis

Dažnai sakoma, kad apie Marsą žinome daugiau nei apie Antarktidą – ir tai turi pagrindo. Šaltasis žemynas dengiamas kelių kilometrų storio ledo sluoksniu, po kuriuo slypi senovinis, labai įvairus kraštovaizdis. Dėl mokslo pažangos ir naujų technologijų dabar galime pažvelgti gilyn po ledu ir išryškinti tai, kas ilgus milijonus metų buvo visiškai paslėpta.

Po ledu slypi kalnai, ežerai ir senovinės upės

Tarptautinė mokslininkų komanda, pasitelkusi palydovinius duomenis ir paties ledo fizikos dėsnius, atkūrė itin tikslų Antarktidos podledyninio paviršiaus reljefo vaizdą. Tyrimo dėmesio centre atsidūrė vienas žemyno regionų, kur pavyko aiškiai atskleisti senovinį kraštovaizdį.

Po kontinentą dengiančia ledo danga aptiktos sudėtingos geologinės struktūros: kalnai, slėniai, lygumos, įdubos ir ežerai. Tai rodo, kad Antarktida toli gražu nėra monotoniškas „ledo skydas“ – po juo slepiasi labai įvairi ir dinamiška žemė.

„Tai tarsi anksčiau būtumėte turėję grubią, „pikseliuotą“ nuotrauką, o dabar – stipriai priartintą skaitmeninį vaizdą, aiškiai parodantį, kas iš tikrųjų vyksta“, – BBC News sakė pagrindinė tyrimo autorė dr. Helen Ockenden iš Grenoblio Alpes universiteto.

Mokslininkams pavyko sudaryti iki šiol tiksliausią Antarktidos podledyninio reljefo žemėlapį. Tyrėjų grupė, vadovaujama Helen Ockenden iš Edinburgo universiteto ir Prancūzijos Aplinkos geologijos instituto, pasitelkė ledo tekėjimo modeliavimu pagrįstą metodą, žinomą kaip IFPA (angl. Ice Flow Perturbation Analysis – Ledo tekėjimo trikdžių analizė). Gauti rezultatai pasižymi labai didele raiška ir detalumu, kas aiškiai matyti lyginant ankstesnius ir naujuosius žemėlapius.

IFPA technika atskleidė Antarktidos „nematomą“ kraštovaizdį

IFPA metodas pasirodė itin sėkmingas. Analizuojant, kaip teka ir deformuojasi ledas, galima atsekti, koks paviršius glūdi po juo, net ir ten, kur tiesioginiai matavimai atlikti menkai arba jų visai nėra. Taip buvo atvertos didelės Antarktidos teritorijos, apie kurias anksčiau beveik nieko nežinojome.

Mokslininkų teigimu, šiame etape tai dar tik pradžia – detalus kraštovaizdžio žemėlapis bus pagrindas tolimesniems geofiziniams ir klimatologiniams tyrimams.

„Mūsų kraštovaizdžio klasifikacija ir topografinis žemėlapis yra svarbus atskaitos taškas būsimiems, dar detalesniems Antarktidos podledyninio kraštovaizdžio tyrimams. Jie padeda nustatyti, kur verta sutelkti išsamius geofizinius matavimus ir kokio masto bei raiškos duomenų reikia“, – aiškina tyrimo autoriai.

Anksčiau Antarktidos gelmėms tirti dažnai buvo naudojami specialiais jutikliais aprūpinti lėktuvai. Šis metodas, nors ir davęs daug svarbios informacijos, ne visada būdavo efektyvus, ypač atšiauriuose ir sunkiai pasiekiamuose regionuose. Naudojant IFPA pavyko identifikuoti, pavyzdžiui, beveik 400 kilometrų ilgio „nuskendusį kanalą“. Daug kitų naujai išryškintų struktūrų siekia nuo 2 iki 30 kilometrų ilgio.

Toks detalus poledyninio kraštovaizdžio vaizdas yra itin svarbus ne tik geologams, bet ir klimatologams. Senovinės upių vagos, ežerų baseinai ir kalnų grandinės daro didelę įtaką ledo skydų judėjimui, ledo tirpsmo vandens nutekėjimui ir net būsimiems jūros lygio pokyčiams. Kuo tiksliau suprasime, kas slepiasi po Antarktidos ledu, tuo geriau galėsime prognozuoti ir visos Žemės klimato ateitį.