Jei gamta tau kelia šleikštulį ar baimę, tai ne kaprizas: biofobija plinta greičiau nei manote

Tačiau ne visi šią naudą patiria. Dalį žmonių gamta ir gyvūnai ne traukia, o kelia baimę, pasidygėjimą ar antipatiją. Šis reiškinys vadinamas biofobija – baime ar priešiškumu gamtai. Nors žmogaus ir gamtos santykiai tyrinėjami plačiai, biofobija iki šiol buvo gana menkai pastebėta ir prastai suprasta.

Kol kas neaišku, kokios tikslios biofobijos priežastys ir kaip ją geriausia gydyti. Vis daugiau ženklų rodo, kad šis reiškinys pasaulyje stiprėja.

Biofobija ir biofilija

Naujame tyrime kartu su kolegomis siekta geriau suprasti biofobiją. Pirmiausia buvo pasiūlytas teorinis modelis, apibrėžiantis neigiamus žmogaus ir gamtos santykius, kurį būtų galima taikyti įvairiose mokslo srityse. Taip pat sistemingai peržiūrėti visi iki šiol publikuoti darbai šia tema.

Biofobija yra tarsi biofilijos – įgimto žmogaus polinkio mėgti gamtą – priešingybė. Abu terminai kilo iš evoliucinės psichologijos, kurioje teigiamos ir neigiamos žmonių reakcijos į gamtinę aplinką buvo aiškinamos kaip prisitaikymas prie išteklių (maisto, vandens, prieglobsčio) ir grėsmių (plėšrūnų, ligų, nuodų).

Šiandien biofobija plačiau apibrėžiama kaip atstūmimas ar baimė gamtos atžvilgiu, kuri lemia neigiamus santykius su natūralia aplinka.

Tokių neigiamų santykių formos gali būti labai įvairios, tačiau jų pasekmės panašios: žmogus vengia gamtos, todėl netenka daugelio sveikatai naudingų patirčių. Be to, tai silpnina visuomenės palaikymą gamtos apsaugai. Norint geriau suprasti mūsų ryšį su aplinka, svarbu matyti visą spektrą – nuo artumo ir meilės gamtai iki jos baimės ir atstūmimo.

Ką rodo tyrimai

Iš viso buvo rasta 196 mokslinės studijos, nagrinėjančios biofobiją. Jos atliktos visame pasaulyje, nors šiek tiek daugiau jų buvo Vakarų šalyse. Nors tai gerokai mažiau nei darbų apie teigiamus santykius su gamta, pastaraisiais metais biofobijos tyrimai sparčiai gausėja.

Šios studijos priklauso labai skirtingoms sritims: gamtosaugai, socialiniams mokslams, psichologijai ir kitoms. Vienas iš pagrindinių pastebėjimų – tarp šių sričių beveik nėra dialogo: tyrėjai linkę susitelkti tik į „savo“ temą ir „savo“ gamtos aspektą. Pavyzdžiui, vieni nagrinėja tik pavojingus gyvūnus, kiti – tik miesto žaliąsias erdves.

Kelios pagrindinės priežastys

Biofobiją lemia daug skirtingų veiksnių, kuriuos galima skirstyti į išorinius ir vidinius.

Išoriniai veiksniai – tai aplinka, kurioje gyvename, ir socialinis kontekstas. Čia svarbu:

• kasdienė sąveika su skirtingomis rūšimis (ar apskritai turime kontaktą su gamta);
• socialinės nuostatos ir stereotipai;
• žiniasklaidos kuriami pasakojimai apie gamtą ir gyvūnus.

Geras pavyzdys – kino filmas „Nasrai“, sukūręs itin gajų ir perdėtą ryklių pavojingumo įvaizdį. Tokie vaizdiniai gali stipriai padidinti baimę konkrečioms rūšims, net jei reali grėsmė žmonėms yra nedidelė.

Vidiniai veiksniai – tai asmeniniai bruožai: amžius, žinios, sveikatos būklė, ankstesnės patirtys.

• Gilesnės žinios apie rūšis ir gamtos procesus paprastai mažina neigiamas reakcijas į gamtą.
• Silpna fizinė savijauta ar trapumo pojūtis siejasi su didesne baime stambių plėšrūnų atžvilgiu.

Šie veiksniai dažnai susipina sudėtingais būdais. Biofobija ne tik turi savo priežastis, bet ir pati formuoja tolesnį elgesį: žmogus vengia tam tikrų vietų, nes tiki, kad ten yra jo bijomų gyvūnų, o tai gali didinti jo paramą radikalioms priemonėms – pavyzdžiui, vilkų, meškų ar ryklių naikinimui.

Dažniausiai tiriami gyvūnai, kurie laikomi grėsmingais – gyvatės, vorai, plėšrūnai. Tačiau biofobija gali būti nukreipta ir į visiškai nepavojingas ar net žmogui naudingas rūšis, pavyzdžiui, vietines varles.

Ar biofobiją galima „gydyti“?

Jei žinome, kad buvimas gamtoje yra naudingas, kyla klausimas: ar yra būdų padėti biofobiją patiriantiems žmonėms? Tyrėjai išskiria kelias pagrindines veiksmų kryptis, tačiau vieno universalaus metodo, tinkančio visiems, nėra.

1. Palaipsnė ekspozicija (pripratinimas)

Vienas kelias – sąmoningas, kontroliuojamas ir palaipsnis susidūrimas su tuo, kas kelia baimę. Tai gali būti ir paprastas, nebūtinai klinikinis procesas – nuoseklus buvimo gamtoje didinimas, ir specializuotas gydymas, kai, pavyzdžiui, vorų bijantis žmogus padedamas specialisto iš pradžių tik žiūri vorų nuotraukas, vėliau filmus, galiausiai realius gyvūnus, kartu keisdamas savo mąstymą apie juos.

2. Švietimas ir informavimas

Kita kryptis – įvairios edukacijos formos. Tai gali būti:

• formalūs gamtos pažinimo mokslai;
• informaciniai stendai saugomose teritorijose apie ten gyvenančias rūšis ir jų elgesį;
• praktinės gamtos pažinimo veiklos vaikams ir suaugusiesiems.

Kuo geriau suprantame, kas mus supa, tuo mažiau erdvės lieka neaiškumui ir perdėtai baimei.

3. Konfliktų sušvelninimas

Trečia kryptis – konfliktų su gamta mažinimas ir neigiamų patirčių kompensavimas. Svarbu pripažinti, kad gamta iš tiesų gali kelti realių pavojų ar nuostolių, ir neigiamos žmonių emocijos tokiomis aplinkybėmis būna visiškai racionalios.

Pavyzdžiui, ūkininkui, kurio pasėlius ar gyvulius niokoja laukiniai gyvūnai, baimė ir pyktis nėra vien „neigiama nuostata gamtai“. Tokiais atvejais ieškoma praktinių sprendimų, kaip sumažinti žalą – apsaugos priemonių, kompensacijų sistemų ir pan. Tai padeda silpninti ir emocinę įtampą, ir pasipriešinimą gamtos apsaugai.

Skirtingų mokslų žvilgsniai

Psichologijos ir socialinių mokslų darbuose daugiausia dėmesio skiriama poveikiui žmogui: kaip jis jaučiasi, elgiasi, kokias emocijas patiria. Tačiau „gamtos“ sąvoka ten dažnai apibrėžiama labai plačiai (bet kokia žaluma) arba labai siaurai (konkreti gyvūnų grupė).

Gamtos mokslų ir gamtosaugos tyrimuose dažniau kalbama apie pasekmes pačiai gamtai ir saugomoms rūšims, bet neretai supaprastinamas socialinis ir psichologinis kontekstas – žmonės traktuojami kaip vienalytė „visuomenė“ be skirtumų ir asmeninių patirčių.

Norint iš tikrųjų suprasti ir mažinti biofobiją, būtina sujungti šiuos du požiūrius: išsamiau tirti ir žmonių vidines būsenas, ir realius gamtos bei žmonių konfliktus.

Ar biofobija plinta?

Dauguma žmonių, būdami gamtoje, patiria džiaugsmą, atsipalaidavimą ir ramybę. Vis dėlto tyrimai rodo, kad biofobijos mastai didėja. Gyvendami vis labiau urbanizuotoje aplinkoje, nutolę nuo laukinių gyvūnų ir natūralių kraštovaizdžių, mes prarandame kasdienį ryšį su gamta. Tai ilgainiui gali virsti abejingumu, nepasitikėjimu ar net baime.

Todėl tampa ypač svarbu sąmoningai puoselėti ryšį su gamta – tiek dėl savo fizinės ir psichinės sveikatos, tiek dėl stabilių ekosistemų išsaugojimo. Norint sustabdyti neigiamų santykių su gamta stiprėjimą, pirmiausia turime atvirai pripažinti, kad daliai žmonių gamta nėra maloni ar geidžiama – ji kelia baimę ar pasipriešinimą.

Tik pripažinę šiuos jausmus ir supratę jų priežastis, galime ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms saugiau ir ramiau jaustis gamtoje, o kartu – išsaugoti ir stiprinti mūsų pačių priklausomybę nuo gyvos, sveikos aplinkos.